Likimų valdovai

Mes - skirtingi, įvairūs, nepakartojami. Kiekvienas iš mūsų turi paties pasirinktą misiją. Knygos herojai, tai ieškantys savo kelio, radę jį, peržengę ir nuėję toliau. Meilėje nuskęsta visi įvykiai, todėl, kas benutiktų, jie išlieka ištikimi savo širdžiai ir drąsiai eina per kasdienybės labirintus, tobulindami savo likimą.

Elektroninės knygos ISBN 978-609-408-254-2

Brūkšninis kodas 9786094082542

Viena iš šios knygos novelių

Rena

I dalis

Kelias. Kur jis mane nuves? Ką rasiu jame, ką suprasiu, išėjus į nežinią?
Iki miesto liko nedaug, gal kokie keli kilometrai. Einu lengvai, nei kiek nepavargusi. Viešpatie, ką aš darau? Kodėl išeinu? Juokiuosi. Žinau, kodėl. Mano gyvenimas jau seniai turi savo vagą. Galbūt aš nežinau, kokią, bet dabar tai nesvarbu. Ištekėjau jauna, dar net nebandžiusi suvokti, kas aš? Kaip visi... Geras vyras, nuoširdus padėjėjas, mylintis mane žmogus, liko vienas, su visu savo turtu, plačia gimine, požiūriais. Vaikai – dabar jau suaugę - savarankiški, bet tokie tolimi man savo mąstymu, manęs nepasiges... Aš buvau, kaip visi, bet visada domėjausi savo sielos keliais. Visada rasdavau laiko skaityti, mąstyti, ir kartą mano smegenis žaibu nutvieskė suvokimas: kas aš esu ir ką turiu veikti. Man atsivėrė neriboti toliai, galimybės, nes aš ruošiausi skrydžiui. Jaunėliui baigus vidurinę, tariau: „Išeinu“ ir išėjau. Dieve, vesk mane ten, kur jau seniai turėjau būti, kur dar galėsiu ką nors padaryti Tavo ir visų labui, kur rasiu savo laisvus brolius ir seseris.
Įsėdau į pirmą pasitaikiusį traukinį. Mano bilietas - iki paskutinės stotelės, net nežinau kokios. Paskendau mintyse, vaizduotėje, nuklydau toli, toli, į kitas visatas, planetas...
Išlipau iš traukinio. Aplinkiniai kalbėjo rusiškai. Puikiai mokėjau šią kalbą. Rusija. Štai kur atvedė likimas. Perone skubėjo žmonės, o aš stovėjau ir laukiau: ką dar padovanos nežinoma gyvenimo dalis?
Kur eiti? Į kairę ar į dešinę? Eisiu į kitą gatvės pusę, eisiu tiesiai. Sucypė stabdžiai... Smūgis...
Palata, kurioje atsibudau, buvo maža. Be manęs čia nieko daugiau nebuvo. Prasivėrė durys. Įėjo vyras baltu chalatu. Nužvelgęs mane rūpestingu žvilgsniu, tarė:
- Sveika. Kaip laikotės?
- Neblogai. Ačiū.
- Gal malonėtumėte pasakyti savo vardą?
Niekaip neįstengiau suprasti, ko jis nori. Mano vardas buvo man nežinomas. Nustebau. Gydytojas įdėmiai žiūrėjo į mane ir laukė. Lėtai ištariau pirmą mintį, kuri šovė į mano galvą:
- Rena. Taip, esu Rena D.
- Tikrai? – gydytojas buvo labai nustebęs. - Jūs tuo tikra?
- O ką? Kas nors ne taip?
- O jums neįdomu, kaip čia patekote? Kas moka už jūsų gydymą ir kodėl?
- Įdomu, nes aš...,- mano mintys išsisklaidė, jų neliko....
- Nieko neprisimenate?
- Beveik nieko, - stengiausi išsisukti iš padėties nesuprasdama, kam to reikia.
- Rena, jūsų padėtis dabar visai gera, nežiūrint į tai, kad jūs atsigavote tik po trijų parų. Matau greitą sveikimą. O dabar jus nori pamatyti vienas žmogus, kuris ir sumokėjo už gydymą.
Į palatą įėjo nuostabus vyras. Jo stulbinantis grožis mane užbūrė. Jis ištiesė man raudonų rožių puokštę. Ėmiau galvoti, kad sapnuoju, nes ar gali būti toks tobulas grožis... O gal aš ne Žemėje...
- Čia jums, - tarė jis barchatiniu baritonu, - aš labai atsiprašau, kad nepastebėjau jūsų... Išbėgote taip netikėtai į gatvę, kad net nespėjau suvokti, kas vyksta.
Aš žiūrėjau į jį vis dar nieko nesuprasdama.
- Aš partrenkiau jus mašina. Prisimenate?
- Galbūt...- atsakiau siaubingai nustebusi. Pasirodo, aš esu partrenkta! Bet kodėl nieko nepamenu? Kas aš? Kur dirbu ar mokausi? Ar turiu šeimą? Kur aš ir kodėl?
- Jūs tik nesinervinkite. Mano vardas Gabo. Aš sužinojau, kad jūs neturite dokumentų ir... Bet viskas niekai. Kaip suprantu, jūs esate atvykėlė, todėl, norėdamas išpirkti savo kaltę, kviečiu jus pasisvečiuoti savo namuose, kol pasveiksite.
Aš tylėjau. Galva tuščia – jokių minčių. Bet galbūt yra šio mano gyvenimo kažkokia tai prasmė? Prisimenu, kad turiu kažką atrasti.
- Taip. Ačiū, - ištariau su palengvėjimu. Šis vyras man atrodė savas.
Didžiulis namas, aukšta tvora, du dobermanai, du augaloti apsauginiai, saugantys visą šį turtą, man nepadarė įspūdžio. Žiūrėjau į viską vaiko akimis. Kodėl aš nesijaudinu? Kodėl dėl nieko nepergyvenu? Kas vyksta?
Mano kambarys, į kurį mane atvedė, buvo didelis, gelsvų apmušalų sienomis ir apstatytas senoviniais itališkais raudonmedžio baldais. Iš kur aš žinau, kokie baldai? Nežinau. Kampe stovėjo didžiulis veidrodis. Priėjau, žvilgtelėjau... Nustebau: į mane žiūrėjo angeliško veido, degančių akių, neaiškaus amžiaus moteriškė. O aš kažkodėl galvojau, kad man ne daugiau šešiolikos. Viešpatie, kas čia darosi? Kiek man metų? Kada mano gimimo diena? Aš nusirengiau. Mano figūra buvo graži, subtili. Išsimaudžiusi apsivilkau drabužius, kuriuos man davė Gabo. Tai buvo tiesaus kirpimo suknutė. Jaučiausi su ja lengvai. Nusileidau į pirmą aukštą, kur Gabo jau laukė vakarienės. Žvakių šviesoje jis atrodė ramus ir susikaupęs.
- Sėskis, Rena. Tikiuosi tau patiks. Viską pats padariau, pats išrinkau, - tarė jis rodydamas į valgius.
Atsisėdau ir žvilgtelėjau į lėkštę. Mane suėmė šleikštulys. Užsidengusi burną delnu, pašiurpusi ištariau:
- Tai lavonas.
- Viešpatie, ką čia kalbi, tai fazanas, - išsigandęs Gabo skubėjo paaiškinti.
- O jis ką – gyvas? Aš nevalgau nieko tokio, aš turiu eiti, atleisk, - paskubomis išbėgau.
Savo kambaryje galvojau, kad negerai gavosi su ta vakariene, bet tiesai neįsakysi. Mano mintyse blaškėsi vargšas paukštis, vis dar bandydamas išsaugoti gyvybę. Agonija... Ir štai jis ant stalo... Šiuose namuose negaliu pasilikti, turiu kur nors eiti. Ryte, išeisiu ryte. Į duris pasibeldė. Įėjo susirūpinęs Gabo.
- Aš nežinojau, kad tu vegetarė, atleisk.
- Aš irgi nežinojau, atleisk ir tu man. Bet rytoj turiu išeiti.
Mačiau, kaip Gabo nustebo. Atsiduso, ieškojo tinkamų žodžių. Šis vyras nenorėjo manęs paleisti.
- Kodėl? Pabūk nors kelias dienas, turiu pasikalbėti su tavimi.
- Kalbamės gi, ar ne? Visa naktis dar...
- Gydytojas sakė, kad tu esi tokioje padėtyje, jog geriau tau niekur nevaikščioti. Kad dar ilgai nieko neprisiminsi.
- O ką dar sužinojai?
- Kad esi ne mūsų šalies pilietė...
- Tai irgi ligoninės išvados?
- Ne. Tai... Rena, žinau, kad neturi kur eiti, leisk tau padėti.
- Kad man nereikia pagalbos, - tariau galvodama, kad net nežinau, ko man reikia.
- Vis tik pabūk pas mane, o tada, jeigu nepatiks...
- Aš pabūsiu pas tave, o kas tu toks? Kuo gyveni?
- Aš? Esu įtakingas verslininkas.
- Ne, ne, pasakok apie save, ne apie etiketes.
- Tada aš esu nelaimėlis. Du kart vedęs, mylėjęs, išsiskyręs. Pirma žmona išėjo pas kitą; antra, jaunutė, bet pasileidus. Vaikai suaugę. Jaučiu didžiulį poreikį meilei. Man reikia moters, mylinčios mane, ne svetimos. Man tik 44 metai, o aš neturiu jokio gyvenimo džiaugsmo, nors turiu viską. Paradoksas, ar ne?
- Daug kas taip gyvena.
- Taip. Žinau. Meluoja sau ir nepripažįsta to, vaizduoja laimingus, bet tokie pasijunta tik su alkoholiu, ar dar kur įkišę galvą. Pinigai, šlovė, valdžia - visa tai gerai, kol neįkyri. Tada šlykštu. O kas toliau? Norisi tikro džiaugsmo, iki sielos gelmių pajausti meilę...
Aš klausiau jo ir galvojau, o kokia mano rolė šio žmogaus gyvenime? Ką aš turiu jam jausti?
- Aš išbandžiau viską.
- Viską? Tu išbandei viską ir likai gyvas? Kas tas - viskas?
- Tu net neįsivaizduoji. Geriau to nepasakosiu. Tik apie paskutinę savo galimybę rasti laimę išliesiu širdį. Buvau Indijoje, ieškojau mokytojo. Bet niekas manęs nenorėjo priimti. Tada vienam labai keistam guru pasiūliau daug pinigų, kad jis man nors pasakytų, ką man veikti šioje planetoje? Jis sutiko. Ilgai žiūrėjęs į mane, jis pasakė tik tiek, kad čia man nėra kas veikti, o kai tik parvažiuosiu namo, sutiksiu labai man reikalingą žmogų, kuris mano gyvenimą apvers aukštyn kojom, ir aš praradęs tapsiu atradęs ir laimingas. Man labai rūpėjo, kas tas žmogus. Važiavau galvodamas apie tai, kaip staiga tu išbėgai į gatvę ir... Dabar supranti, kodėl nenoriu tavęs paleisti. Tai likimas, tai – kelias. Tu skirta man.
- Gabo, neskubėk, man nereikia vyro, manęs nedomina jausmai pirmos čakros lygyje, - atsakiau ir pati nustebau savo atsakymu.
- Tikrai? Nejau aš tau nei trupučio nepatinku? Ką tu turi prieš mane? Galime būti draugais.
- Nereikia man tų kalbų apie draugus, ten kur draugas - ten ir išdavystė. Viešpatie, kiek aš turėjau tų draugių... Po du, tris, penkis, dešimtį metų išdraugaudavau su jomis, kiaurai jas matydama ir nekreipdama dėmesio į jų apkalbas, šmeižtą mano atžvilgiu. Bet kai tik išdrįsdavau pasakyti tiesą, tai, kas man buvo matoma, ką rodydavo man mokytojai, tos draugės įsižeisdavo iki grasinimų, virsdavo furijomis. Tada man belikdavo tik pasitraukti. Meilė ir tik ji gali rišti žmonės, kiti ryšiai - beprasmiški. Būkime, gyvenkime ir eikime toliau.
- Bet nejaugi nebuvo nei vienos sielos, kuri išliko tau ištikima?
- Buvo ir yra. Kaip ne keista, tai moterys, kurios daug kentėjo ir nieko neturėjo. Neturtingos ir kilnios. Dėl jų verta būtų grįžti į šią planetą.
- Nori pasakyti, kad tu prisiminei?
- Taip. Tai aš puikiai prisimenu. Apsiglėbusios turtus, susikoncentravusios į pinigus, į karjerą, į šlovę, į seksą, jos visada manė, kad aš vaidinu. Vargšės.
- Rena, eikime toliau kartu, prašau. Aš dar niekada taip nesijaučiau. Tu man lyg spindulys naktyje, noriu pažinti tave.
- Iš arti, žinoma.
- Liaukis, Rena, aš apie gyvenimą.
- Mes tik vakar susitikome, viskas taip keista.
- O man atrodo, kad tereikia prisiminti. Nagi, žinau, kad mes pažįstami.
- Gerai, Gabo, tu visiškai teisus, reikia viską prisiminti.
Štai jau kelios dienos, kaip aš gyvenu šiame gražiame name kaip šeimininkė. Daug mąstau, daug klaidžioju po savo sąmonės gilumą ir atrandu daug naujo. Man niekas netrukdo, ir aš niekam netrukdau. Gabo aprūpino mane egzotiškais vaisiais, riešutais, kas ir buvo mano maistas. Niekada nejaučiau alkio. Valgiau grožėdamasi jais, skanaudama ir jausdama jų gaivią švelnią energiją. Gabo kažkur kažką dirbo, bet aš tuo nesidomėjau, o ir jis nepasakojo man nieko.
Vieną rytą nutariau eiti į miestą ir pažiūrėti, koks jis ir kas jame darosi? Apsirengiau alyvinės spalvos suknutę, permečiau per petį aksominę rankinę ir žengiau vartelių link. Sargybinis net nežadėjo man jų atidaryti.
- Kas yra, mielasis? – tariau jam šypsodamasi, nustebusi, – atidaryk vartelius ir išleisk mane.
Augalotas vyriškis nusišypsojo ir atvėrė vartus. Ėjau gatve ir supratau, kad iki miesto reikėtų pavažiuoti. Sustabdžiau pirmą pasitaikiusią mašiną.
- Gal iki miesto pavešite?
- Sėsk, gražuole, - tarė nutukęs vairuotojas.
Mašina buvo puiki. Kiek pavažiavus tariau jam:
- Labai norėčiau tokios mašinos.
- Tikrai? – pasakė vyriškis ir sustabdė savo automobilį. Išlipęs nusišypsojo ir tarė, - sėsk ir važiuok.
- Ką jūs...
- Nieko, nieko, aš neprapulsiu, prašau.
Aš persėdau prie vairo ir nuvažiavau. Pasirodo, moku vairuoti. Man buvo labai smagu. Vėjas draikė mano plaukus, o aš vis didinau greitį. Pradėjau juoktis iš mane apėmusio smagumo. Pralėkiau pro policijos mašiną. Ir štai ji mane vejasi. Nuostabu. Bet mano mašina greitesnė. Supratau, kad kažkas ne taip, kad turiu sustoti.
- Parodykite savo dokumentus, ponia, - tarė įraudęs jaunas policininkas.
Rausiausi rankinėje, bet niekaip negalėjau ten nieko reikiamo jam rasti.
- Atleiskite, aš tikriausiai neturiu to, ko jums reikia.
- Išlipkite iš mašinos.
- Ką? Ne, man reikia važiuoti toliau, - stengiausi jam paaiškinti viską trumpai, bet neradau tinkamų žodžių, - suprantate? Aš turiu važiuoti, paleiskite mane.
- Paleisti jus?
- Taip. Paleiskite mane. Ar galiu važiuoti?
- Jūs galite važiuoti, - tarė policininkas.
Nuvažiuodama vis dar mačiau jį stovintį. Keista, pagalvojau, gal aš vis sapnuoju?
Mieste mano akys nieko man neįprasto nepastebėjo. Sustojau prie kavinės. Įėjau. Čia buvo labai gražu. Čiurlenantis vanduo fontanėlyje, kėdės mėlynais atlasiniais apmušalais priminė man riterių ložę. Bet kas ta ložė? Kokių riterių? Karaliaus Artūro?
- Norėčiau vegetariškų pietų, - tariau priėjusiai jaunutei padavėjai, vilkinčiai sarį.
- Čia viskas vegetariška. Prašome rinktis, – ji padavė man meniu.
Reikėjo būti žinovu, kad išsirinktum iš tokios daugybės patiekalų ir aš, pasirodo, buvau tuo žinovu. Buvau laiminga, kad čia yra tokių žmonių, sugebančių paversti savo meniu materialia saulės ir mėnulio energija. Apsidairiau. Kiekvienas čia esantis žmogus atrodė man ypatingas. Nutariau visada čia lankytis, na, o papietavus grįžau į savo laikinuosius namus. Gabo laukė manęs prie židinio. Jo akyse atsispindėjo ugnies liepsna.
- Rena, ar tu jau apsipratai šiuose namuose?
- Taip. Jaučiuosi laisvai ir patogiai.
- Rytoj pas mane atvažiuoja mano verslo partneriai, draugai. Ar tu galėtum dalyvauti?
- Žinoma, kodėl klausi? Jie ką, tokie baisūs? – man buvo keistas toks jo klausimas. - Tai tavo namai, Gabo, aš - nei prieš ką.
- Jie smalsauja, kas pas mane gyvena. Nupirkau tau suknelę, esu įsitikinęs, kad patiks.
Juodo aksomo, priglūdusi prie kūno, išryškindama viską, ką turiu, suknelė dar kėlė ir jėgos įspūdį. Gabo pirko ją, lyg norėdamas mane apsaugoti. Ji man tikrai labai patiko. Paleidusi plaukus, visiškai nepasidažiusi, dirstelėjau į veidrodį. Savo akyse pamačiau ugnį, jėgą ir drąsą. Nuo ko gi mane saugoti? Tokia įėjau į svetainę. Nors ten buvo ne daugiau dešimties vyrų, man atrodė, kad į mane sužiuro minia. Į veidą plūstelėjo svetima banga. Gabo padavė ranką, kviesdamas prie stalo.
- Gerbiamieji ponai, čia mano draugė Rena.
Jis tęsė jų pokalbį, tačiau aš jaučiau, kad jo niekas nebesiklauso. Žiūrėjau į žvakės liepsną, degindama visų į mane įsmeigtų žvilgsnių energiją. Priešais sėdintis ponas kreipėsi:
- Gabo, kiek laiko tu slėpei nuo mūsų šį perlą?
- Azorai, aš jos neslėpiau, pats neseniai ją radau.
Vyras baltais karininko rūbais saldžiai šypsodamasis, žiūrėdamas kažin kaip šonu perkreiptomis akimis, tarė:
- Rena, ar tu esi Gabo meilužė?
- Ne, - atsakiau, žiūrėdama į jį, ir pajutau skausmą širdyje.
- Ne? O kodėl? – tęsė jis su aiškia pašaipa.
- Lenski, nepristok, - pertraukė mūsų dialogą Gabo.
- Nepristoti? Bet aš jos jau dabar noriu. Gabo, tau ką, gaila?
- Lenski, tu per daug išgėrei, - nutraukė jo kalbą Anzoras, - Rena – ne tokia, aš matau. Rena, ar tu esi tikinti?
- Ne, – mano atsakymas sukėlė nuostabą Gabo akyse.
- Be reikalo. Dievas yra visų mūsų Tėvas, ir mūsų pareiga Jam tarnauti, - atsakė Lenskis.
- Rena, - tyliai tarė Gabo, - šis žmogus pastatė cerkvę. Jis yra nuolankus Dievo tarnas.
- Vienuolis? - pašaipiai paklausiau.
- Ne. Aš ne vienuolis. Bet jiems duodu viską, kad jie tarnautų ir mano vardą Dievui į ausį nuolat tartų. Ir tave kviečiu įsilieti į mūsų šeimą.
- Ačiū, ne, - žiūrėdama tiesiai į jo gudrias akis, tęsiau, - šeima man tuščias žodis. Jėzus irgi neliepė nei vesti, nei daugintis.
- Oho, koks pasipriešinimas. Į lovą tu nenori, pas Dievą - irgi. Tai ko tikiesi iš gyvenimo? - Lenskis šypsojosi.
- Tai kad tamsta nesi nei Dievas, nei jo tarnas, o tik vienas iš tų turtuolių, kuriems, kaip sakė Jėzus, pas Dievą patekti taip pat sunku, kaip kupranugariams per adatos skylę pralysti. Pamiršai? - aš nusijuokiau, atsipalaidavau.
- Gabo, na tu ir pasigavai. Čia gi ragana, - nusijuokė stambus, žilstelėjęs vyras, vardu Aleksis, – ji tavo namus pavers pelenais, o tave užburs lyg princą.
- Galbūt, bet aš jūsų namuose taip nesielgiu, - Gabo aiškiai nerimavo dėl mano reakcijos į šias sampratas.
- Gabo, o į mūsų namus niekada neužsukdavo ateiviai, – Lenskis vis dar šypsojosi. - Gerai jau, nepyk, Rena. Gabo yra geriausias iš mūsų, tik jau per ilgai vienas. Suteik jam džiaugsmo visaip, kaip moki. Jis vertas, patikėk.
- Neprivalau, - atsakiusi pajutau šaltį, karštį ir drebulį. Šis vyras darkė mano vidinę pusiausvyrą, jaučiau tinklą, krentantį ant manęs. Jis ramiai ir toliau kažką kalbėjo. Pajutau norą, kad jis nutiltų ir grubiai ištariau:
- Nutilk.
Nutilo visi, ir sužiuro į mane. Lenskis išpūtė akis, pravėrė burną, lyg norėdamas kažką pasakyti, ir susmuko. Visi šoko prie jo, o aš išbėgau iš kambario. Girdėjau, kaip atvažiavo greitoji. Tą vakarą Gabo neatėjo į mano kambarį.
Atsidariusi langą klausiausi lakštingalų. Ore tvyrojo išeinančios vasaros kvapas. Staiga mano galvoje šmėstelėjo vaizdai, vardai, jausmai. Grįžo atmintis. Prisiminiau viską ir iš karto. Rodos niekada ir nebuvau pamiršusi. Man pasidarė sunku, suskaudo širdį. Aš išėjau iš namų. Gyvenau Lietuvoje. Suaugę vaikai, vyras... Ar aš jiems reikalinga? Mane šaukė dvasia... Toks gyvenimas, kokį gyveno daugelis... visi, .... manęs netenkino. Dusau... Atsidaviau Dievo valiai, ir štai aš čia. Aš mylėjau juos, bet nemokėjau jiems duoti laisvės, meilės, kad ir jie galėtų išsivaduoti iš norų nelaisvės, reklamų priklausomybės, beprasmiškų kalbų ir visko, kas juos supo, įtakos. Nemokėjau... Ir tai mane skaudino. Mane kaustė tik pareiga, o laisvė buvo po jos. Dėl jų ir išėjau, ir dėl savęs, dėl Jo, Aukščiausiojo Kūrėjo valios. Kurdama šeimą nežinojau, kad šeima - tai ištisas mokslas. Supratau tai daug vėliau, kai keisti ką nors buvo sunku. Dabar aš čia. Kodėl? Kokį planą sukūrė mano laisva dvasia? Kol nieko neprisiminiau, jaučiausi lyg ugnis, o dabar – pasimečiau. Žinau tik tai, kad manęs laukia kita gyvenimo spalva, kitas tikslas, kitos pamokos.
Ryte Gabo susirūpinęs tarė:
- Rena, aš tikiuosi tu supranti, kad turi kažkokių neaiškių sugebėjimų. Tavo elgesys... Policininkas, kuris nežino, kodėl tave paleido, žmogus atidavęs tau savo automobilį, ir dabar nenori jo dar pasiimti, mano apsauginis, kuris tavęs nepastebi ir aš, kuris kartais nesuprantu, ką darau... O dar Lenskis, kuris dabar neaišku, ką galvoja.
- Gabo, o kas tavo draugai? Kodėl jie tokie agresyvūs? Kodėl jie stengėsi mane pažeminti?
- Tau geriau nežinoti, nei kas jie, nei kodėl jie taip elgėsi. O pažeminimas, tai lyg lakmusas, rodantis, kas yra kas. Įsižeidei? Garbingo, Rena, neįmanoma pažeminti.
- Ne. Jau daug metų nebepažįstu šio jausmo. Elgiausi visaip, pagal aplinkybes, bet viduje tuščia ir skambu...
Gabo prisitraukė prie manęs kėdę, paėmė už rankos ir labai tyliai tarė:
- Ką žinau aš, tą žino ir jie. Mūsų verslas ir gyvenimai persipynę. Jie negali palikti manęs, o aš negaliu palikti jų.
- Bet gi tai reiškia, kad ir tu toks.
- Toks? Koks?
- Ar tu esi nužudęs? – mano klausimas nustebino jį, o aš jo akyse pamačiau melo gaidelę.
- Neklausinėk to, ko tu nesupranti. Šią temą baigsime.
- Nužudyti galima ir žodžiu, pykčiu, svarbu laiku sustoti... Bet kai miršta žmogus, tada jau nieko nepakeisi... Supranti? Žudikas gali būti ir kokia nors poniutė, kuri niekad nesuvoks, kad su savo kilusio pykčio vapėjimu užmušė, nes tai buvo paskutinis taurės lašas.
- Aš žinau, Rena, deja, man tenka tai padaryti sąmoningai ir fiziškai.
- Gabo, atleisk man, aš turbūt viską žinau. Be detalių, tik esmę. Tu labai įsipainiojęs, o tavo papasakota istorija apie save – nepilna.
Jis atsistojo, nuo jo sklido šiltos, skaidrios meilės bangos ir vienišumo srovės. Priėjau ir švelniai apkabinau, nuo ko jis užsimerkė, atsiduso ir priglaudė mane.
- Aš viską žinau, mano mielasis, ačiū, kad manimi rūpiniesi, - tariau pilna dėkingumo.
- Jeigu žinai, tai tau aišku ir tai, kad tau gresia pavojus.
- Na ir kas? Vien gimti pavojinga.
- Tu nesupranti. Jie žiaurūs. Aš nesitikėjau, kad viskas bus būtent taip. Be to, tu esi kitokia.
- Jie žiaurūs? O tu jų draugas? Čia kažkas ne taip.
Gabo pasitraukė nuo manęs, atsisėdo priešais židinį. Jo taurus veidas sprendė uždavinį. Tai buvo žmogus, išragavęs visą pasaulio meniu.
- Rena, tie žmonės neturi skrupulų, jie gali viską, nežiūrint į tai, kad...
- ... jie tavo draugai? – man pasidarė negera. - Gabo, aš esu niekas. Įsiklausyk į šį žodį – niekas. Tiek tau, tiek jiems tokia esu. Pasakyk, ir aš išeisiu, tavo problemos baigsis.
- Ne. Ar nematai, įsimylėjau tave, - tarė jis, nuleidęs galvą.
- Matau. Tam ir važiavai į Indiją, Tibetą, kad mane čia įsimylėtum?
- O kodėl gi ne? Tai tikras jausmas, netgi ne jausmas, o tik meilė. Man dabar niekas nebesvarbu, nes ši meilė mane išlaisvino iš visko, ką dariau. Aš įsitikinęs, kad tu – atsiųsta Aukščiausiojo, kaip paskutinis taškas mano gyvenime. Kai žiūriu į tave, matau amžius, darbą, kovą, meilę ir pergalę. Esu tik skaitęs apie tokią meilę. Dabar ji čia, mano širdyje, ir aš bijau jos netekti. Žmonių meilė - tai geismas, nuosavybės jausmas, pavydas ir tuštybė, kai viskas baigiasi. Moterys, pilnos norų gyvačių - tuščios lėlės, barbės, nepajėgiančios net pačios gimdyti, auginti vaikus. Manekenės, dažytos sielos, be kraujo ir smegenų, kišančios rankas man po kelnėmis aukštuomenės pokyliuose, mane varo į neviltį. Suprantu vyrus, ieškančius vyrų.
- Oho, kokia žiauri nuomonė. Kam man tai sakai?
- Nežinau. Ieškau tavyje tos stygos, kuri priverstų virpėti sielą, kūną ir dvasią, vien ištarus tavo vardą.
- Gabo, bet man nereikia vyro. Aš puikiai jaučiuosi viena. Mano partneris - Dievas. Mane domina didesnė meilė.
- O draugo? Gal gyvenimo palydovo, ištikimo bičiulio? Gal tau reikia ištikimybės?
- Apie draugus jau kalbėjome. Nesu mokytoja, nenoriu nieko įpareigoti. Pati nežinau, kur einu. Nereikia...
- Tu sužadinai manyje viską, ką turėjau geriausio, bet tau to nereikia.
Jis uždėjo rankas man ant pečių. Jo žvilgsnis tyras, laukiantis. Bandžiau susivokti, ką gi jaučiu šiam širdį atvėrusiam žmogui? Jo gražus šviesus veidas, mėlynai juodi plaukai, gracingos manieros, sodrus žavintis balsas, nuostabus, treniruotas, tobulas kūnas, visa tai man labai artima ir pažįstama. Bet meilė jam buvo tokia pati, kaip ir meilė dangui, Visatai. Jaučiau jam garbės jausmą, drąsos ir kažkokio nepaaiškinamo kilnumo bangą.
- Gabo, ko tu nori iš manęs?
- Viską žinau apie tave.
- Aš irgi...
- Tu prisiminei? Ir?
- Niekas nesikeičia. Jie turi savo gyvenimus, o aš - savo.
- Penki vaikai, ir nei vienas tavęs nesuvokia?
- Nežinau. Kai juos auginau, pati buvau, kaip ir visi – paklydusi. O paskui mano maldos buvo išgirstos, buvo šuolis. Galbūt ir jiems taip bus. Kada nors, gal kuris iš jų atras mane taip, kaip atrandamos piramidžių paslaptys? Jų likimas – mano kelias. Ką geresnio galiu jiems dar duoti, jeigu ne savo pakylėjimą?
- Todėl Dievas ir atėmė tau atmintį, kad pailsėtum ir pakiltum, - tarė jis apkabindamas mane. Gabo glostė mano plaukus ir aš jutau, kaip tekančios meilės, ramybės srovės apsupa mus.
Rytas rado mus apsikabinusius, apsirengusius, miegančius...
Pro atvirą langą pūstelėjo vėjas, trukteldamas užuolaidas. Prabudome kartu.
- Gabo, išvažiuokime iš čia.
- Kur?
- Į salą.
- Negyvenamą?
- Nesvarbu. Bet be nieko. Ten, kur šilta. Čia jau artėja ruduo, žiema.
- Bet tada tau reiktų valgyti žuvį, kad išgyventume.
- Jeigu tik dėl to, kad išgyventi, tai ne. Gyvenimų daug, o ištikimybė mūsų gyvajai gamtai – viena.
- Tu rimtai nori išvažiuoti? Su manimi? Kaip draugu? Ar...
- Gabo, liaukis, kam tie žodžiai, tu gi jauti: tai, kas yra tarp mūsų, neturi žodinio pavadinimo. Palik viską. Atsiduokime Dievo valiai.
- Dėl tavęs padarysiu viską, gali pradėti ruoštis kelionei.
- Neturiu ko ruoštis, esu laisva, nieko neturiu, kas priklauso šiam pasauliui, - ištariau, rodydama jam savo tuščius delnus.
Gabo pažadėjo per mėnesį sutvarkyti savo reikalus ir išrinkti salą. Aš pasinėriau į palaimos meditacijas. Daug bėgiojau, norėdama nors truputį suteikti kūnui fizinių jėgų ir platesnę auros amplitudę. Ilgai plaukiodavau baseine, prisimindama savo inkarnaciją vandens gyventojuose. Stengiausi būti nepastebima. Vis stebėjausi savo kūnu. Žiūrėdama į save galvojau, kam man toks grožis, kuris trauks ir vilios gašlius žvilgsnius? Penki gimdymai buvo sugadinę taliją, kuri dabar tapo ideali. Aš visiškai nesirūpinau savimi. Matyt, kūnas tampa nuostabus, kai žmogaus sąmonė suklesti laisvėje.
Mano galvoje vyravo erdvė, nuostabi džiaugsmo būsena. Prisimenu, kaip aš vargdavau, kankindavausi, kai negalėdavau paklūsti vienai ar kitai religinei dogmai. Buvau įvairių religijų atstovė. Visose jose gyvenimas buvo grindžiamas, kaip reikia ar nereikia gyventi pagal kažkokių žmonių parašytas įsivaizduojamas tiesas. Nebuvau prieš tas knygas parašiusius žmones ar dievus. Biblija, kurioje tiek daug smurto, negalėjo būti mano kelio ženklu, tačiau Jėzus, jo gyvenimas, jo žodis aiškiai rodė, ką veikt šiame pasaulyje. Bet kai kas Jį pavertė savo amžinų klaidų atpirkėju ir kankiniu. Visuose raštuose aš mačiau vieną klykiančią tiesą: išsilaisvinti iš pasaulio gyvenimo! Bet būtent jos – laisvės, religingai nusiteikę žmonės ir neturėdavo, būtent ją aukodavo vardan kažkieno žodžio. Tik sąmonės laisvė išvaduodavo, harmonizuodavo ir tikrovę, ir kūną, kuris mano atžvilgiu dabar man tai ir įrodė.
Važiavau į kavinę, kurioje jau skambėjo varpelių muzika, vandens čiurlenimas, o stulbinantys aromatai kvietė žavėtis. Čia, kaip visada, buvo daug žmonių. Padavėja, dėvinti šįkart geltoną rūbą, mane pakvietė atsisėsti prie lango, pro kurį matėsi didžiulis fontanas. Klausiausi muzikos ir stebėjau tekantį vandenį. Staiga priešais save išvydau Lenskį, kuris nieko neklausęs, atsisėdo ir įžūliai tarė:
- Sveika, brangioji Rena, koks netikėtumas. Aš labai, labai noriu su tavimi pabendrauti.
Tylėjau. Jo noras sujaukti mano prot, man nepadarė jokių nuostolių. Jis tęsė:
- Po to vakaro niekaip negaliu tavęs pamiršti. Tavo žodis įstrigo mano gerklėje, ir aš vos nepakračiau kojų.
- Reikėjo maitą valgyti, o ne žodžius ryti, - atsakiau šaltai ir grubiai.
- O tu pikta. Aš maitos nevalgau, kaip matai, sėdžiu čia, nes esu visiškas vegetaras.
- Negaliu patikėti, - nusijuokiau jam į akis.
- Mes irgi ne kvaili, žinome jėgos principus. Gal šiandien tu vėl ką nors leptelsi?
- O ko norėtum?
- Tavęs, jau sakiau. Manimi ne taip lengva atsikratyti. Nori ar ne, būsi mano. Mano norai pildosi.
- Tik norai? O mano žodžiai pildosi, - man darėsi linksma. Jaučiau savyje kylantį juoką. Pati nežinojau, kodėl man taip norėjosi jį nugalėti. Aš pasilenkiau prie jo veido arti arti ir, žiūrėdama į jo gašlias akis, pasakiau, - kam aš tau? Tu gi nieko negali.
- Viską galiu, viską, - ištarė jis su aštriu džiaugsmu.
- Tai negalėsi. Nuo šiandien tu - impotentas, - tariau jam ir pradėjau kvatotis.
- Cha, cha, cha, - pasigirdo ir jo prikimęs juokas, - tu tiki savo jėgomis?
- Palauk vakaro, - tariau ir išėjau iš kavinės.
Praėjo kelios ramios dienos. Ryte, kaip visada, bėgiojau parko takeliais, grožėjausi nuostabiais debesimis, medžiais ir apie nieką negalvojau. Mano viduje spindėjo ramybė ir džiaugsmas. Dabar viskas buvo savo vietose: jausmai, emocijos, protas, mintys. Džiaugiausi Gabo sugebėjimu taip laisvai atsikratyti pasaulio blizgučių – turto. Laukiau išvykimo į salą. Tikėjau, kad ten sutiksiu kažką naujo ar prisiminsiu ką seno, bet labai reikšmingo. Tai turėtų būti mano misija. Įbėgau į slėnį. Čia tvyrojo rūkas. Koncentravausi į jį stengdamasi suvokti, kodėl jis čia? Priekyje pamačiau einantį vyrą, vilkintį ilgą lietpaltį. Staiga mano koja slystelėjo, ir aš šliejausi ant šlapios žemės. Kaip tik tuo pat metu driokstelėjo šūvis. Atsigręžusi pamačiau tą patį vyriškį, besitaikantį į mane antram šūviui. Didžiulis šuo, nežinia iš kur atsiradęs, griebė vyriškio ranką, jau jam iššaunant. Revolveris iškrito ant vejos. Šuo įnirtingai draskė savo auką.
- Fu! – sušukau šuniui, kuris, lyg gavęs elektros srovės, paleido vyriškio ranką ir nubėgo. – Kodėl šovei? – ramiai paklausiau pasimetusio vyriškio, kuris dirstelėjo į nukritusį ginklą. - Nedrįsk! – šūktelėjau ir priėjau arčiau.
- Man sumokėjo, - tarė jis šyptelėjęs.
- Kas?
- Grafas.
Jo akys buvo žydros lyg dangus. Akimirksniu regėjau mažą berniuką, verkiantį, alkaną... Kruvinus drabužius... Kenčiančią širdį. Jį sužalojo vaikystėje.
- Eik, - tariau jam, pilnu liūdesio ir gailesčio balsu, - eik, tu nebegali žudyti. Tu esi labai jautrus ir geras. Tau reikia Dievo, kunigo. Pakartok.
Labai lėtai, nustebusia mina, susirūpinusiomis akimis jis kartojo tokius nesuvokiamus jam žodžius dar ir dar kartą. Palikau jį bestovintį ir nubėgau namo.
Šalto dušo srovė tekėjo mano kūnu, sukeldama jame trykštančios energijos versmę. Bandžiau mąstyti, kas gi nutiko. Deja... Mano galva buvo tuščia. Jokių minčių. Juokiausi. Užsirakinau ir užmigau šalia savo nuostabios lovos. Pro miegus girdėjau beldimą, kalbą... Sapnavau vėją, audrą, bet ne šioje planetoje, kažkur kitur, kur vyravo gelsvos spalvos.
Miegojau iki pietų. Kai atėjau į valgomąjį, Gabo veidas pasakė man daug daugiau, nei jis pats sugebėtų.
- Rena, kodėl taip darai? Tu žaidi su ugnimi? Mėgsti pavojus? Jie nori tave išbandyti kitur. Jie mane remia prie sienos.
Staiga supratau, kas buvo po šiais žodžiais. Vaizduotėje praplaukė svetimi man vaizdai, kuriuose mačiau ir girdėjau jų pokalbio esmę: eiti į ambasadą, paimti vizas, pasakyti ambasadoriui...
- Ne, aš šito nedarysiu. Tai juodi keliai. Išvažiuokime iš čia, prašau.
- Tu negalvok, kad tu esi tik viena „tokia“. Visi turi kam nors tarnauti. Tau nei aš nepadėsiu, jeigu tu nesiliausi.
- Bet aš jau tarnauju Jam, - tariau rodydama pirštu į viršų.
- Liaukis, čia rimti dalykai. Ar tu žinai savo galimybių amplitudę?
- Ne. O kam? Žinoti ribą, reiškia būti ribotam, priklausyti nuo tos ribos. Gabo, žinoti, nebūtinai - išsivaduoti. O Dievas tau neatrodo rimtas dalykas? Na, tada viskas nerimta, cha, cha, žaiskim dramą, - iš manęs veržėsi jo rimtumo juokas.
- Gerai, Rena, ryt ryte išvykstame į salą, - tarė jis atsidusęs.
- Tu taip greitai spėjai viskuo atsikratyti?
- Spėjau, - jis žiūrėjo į mane, ir jo akys kėlė manyje neaiškaus jausmo virpulį, - o tu nebijai, kad aš tave parduosiu? – Gabo bandė juokauti, - yra net du pirkliai. Tu nė trupučio neabejoji manimi?
- Tavimi? Apie tai aš nemąstau. Dievu neabejoju - man to pakanka. Parduok mane, jei nori. Viešpatie, jie nežino, ką perka, - aš juokiausi, o Gabo vėl surimtėjo, kas mane dar labiau juokino.
- Rena, aš žinau, kodėl į tave šovė.
- Žmogus užsidirbti norėjo, o ką?
- Ne. Tiesiog tu negali būti laisva.
- Tikrai? Tu ir vėl savo... Kas gi taip suklydo?
- Nejaugi nei trupučio neišsigandai?
- Ko, mielasis? Mirties? Tai ji visada su manimi, nors dabar...
- Kaip tai?
- Na, tarkim, imu šakutę ir..., – aš vėl pradėjau kvatotis, - kas pasakė, kad mirties reikia laukti? Ji visada šalia, štai kas tikroji mūsų draugė. Mielasis, mirties bijo tie, kurie mano, kad yra mėsos ir kaulų gabalai, kurie nesuvokia Dievo. Visi jie pilni baimės dėl visko, jie net negimę - bijo.
- Ačiū, nežinojau.
- Prašau, - aš vėl leipau juokais. Šios rimtos temos mane juokino.
Gabo galva skendėjo minčių spiečiuje. Mačiau jo neišsakytas mintis. Kažkas jam trukdė atsiverti iki pabaigos. Jis atsistojo, žengė durų link. Nenorėjau jo tokio išleisti. Pasivijau, apkabinau ir pabučiavau jo rimtas lūpas. Mane persmelkė ugnis. Jis skausmingai suspaudė mane glėbyje. Jo energija lyg ugnikalnio lava užliejo mane. Tai buvo verdanti jėga. Tik dabar supratau, kad jo visai nepažįstu. Jis suėmė mano veidą savo pulsuojančiais delnais ir iš karto pasidavė kvailai aistrai. Vis dar žiūrėjau į jį su humoro gaidele. Tyliai ištariau:
- Ar tu pats susitvarkysi, ar man tave sutvarkyti?
- Nejaugi aš tau toks tolimas?
- Nori, kad suvaidinčiau artimą?
- Ne. Noriu tikrų jausmų.
- Noriu, noriu... Tikrų nebūna.
Lėktuvėlis pakilo lengvai. Mes abu šypsojomės. Gabo ypatingai spinduliavo. Apsivilkęs baltą sportinį kostiumą jis, atrodė, startuoja į naują gyvenimą. Sala buvo nedidelė. Jos pietinėje dalyje matėsi kaimeliai, šiaurinėje įsikūrėme mes. Gabo sakė, kad pinigų turi tik būstui ir savaitei pragyventi. Kaimeliuose galėjome gauti įvairiausių produktų. Susitvarkę savo mažą, šiaudinį namelį, mes susėdome ant smėlio prieš didžiulį okeaną, užburti jo ramybės ir vandens kalbos.
- Rena, įdomiausia bus, kai baigsis produktai ir pinigai.
- Likimas turi mums paruošęs, kai ką ypatingą, o jeigu mes dar ir stengsimės... O ir maitintis materija reikėtų kada nors liautis.
Pirmas dienas saloje Gabo buvo labai tylus. Matėsi, kad jis pats išsiilgęs ramybės. Jis išeidavo visai dienai, o kartais negrįždavo ir naktį. Žinojau, kad tie klaidžiojimai - tai jo neramių minčių, prisirišimų, ieškojimų savęs išraiška.
Praėjo kiek laiko. Mūsų produktai baigėsi. Gabo norėjo eiti į kaimą ko nors nupirkti.
- Palauk dar, - tariau jam, - gal rasime ką nors valgomo miške? Negi nieko ten tokio nepastebėjai?
Bet jis su manimi į mišką nėjo. Pasigaminęs keistą įrankį, įsibridęs į vandenį, tykojo žuvų. O aš, eidama pievele, tarp įvairiausios augmenijos radau uogų, vaisių, keistų šaknų. Viską paragavus, atrinkau tai, kas skanu, ir parnešiau namo. Gabo jau dėjo į lėkštes žuvį, kai aš įvirtau į virtuvę su miško gėrybėmis.
- Tu žadi visą tai valgyti? – nustebo Gabo.
- O ką?
- Gal jos nuodingos?
- O gal ta žuvis nuodinga?
Pavalgę kiekvienas savo paruošto maisto, mudu greitai užmigome. Naktį siautėjo audra. Įsiverždama į mūsų sapnus, ji vertė mus arčiau prisiglausti. Taip ir prabudome vienas kito glėbyje. Prasimerkusi pamačiau jo pilną nuostabos žvilgsnį.
- Sapnavau rojų, - tarė jis šypsodamasis, - gėlės, debesų laivai, trykštantys šaltiniai, vaivorykštės ir skraidantys žmonės... Visa tai meilės bangose, ir aš buvau tikrai laimingas.
- Tie skraidantys – atradę Dievo duotą laisvę, ir tai ne sapnas, nes aš ten tave vedžiausi, - tyliai tariau, bijodama sudrumsti jo rojų, - manęs nematei?
- Ne, bet aš jaučiau tave. Noriu likti ten su tavimi kartu, - jis užsimerkė, lyg vėl išvystų sapną.
- Gabo, niekur nereikia likti.
- Rena, aš daug kartų klydau, bet aš visada žinojau, kad mano statusas, turtai, įtaka visiems visuomenės sluoksniams yra nulis, palyginus su tuo, kas aš esu iš tikro. Kartą, Tibete, prisiglaudęs prie vienuolyno sienos, aš prašiau: “Dieve, atimk iš manęs viską, kas man trukdo tapti laisvu ir išsivaduoti iš bet kokių pasaulio gniaužtų“. Vien nuo tos maldos man tapo lengva, pasijutau besvoris.
- O man neteko taip melstis, niekada nieko neturėjau, nes viskas gi Jo. Tačiau vis tiek esu čia. Gabo, o ką mes šiandien valgysime?
- Reiks eiti į gyvenvietę ir užsidirbti.
- Bet iki vakaro bandysime rasti maisto patys? Tai taip įdomu,- tariau bėgdama pro duris maudytis.
Okeanas dar atrodė mieguistas, ramus. Ant kranto pamačiau keistą dėžę. Abu atidarėme ją. Tai buvo maistas, ir ne bet koks, o tik vegetariškas.
- Mes išgelbėti,- sušuko Gabo,- Dievas mūsų pasigailėjo!
Viską supratau. Nusivylimo banga perliejo širdį.
- Gabo, kam to reikėjo?
- Ko, Rena, Viešpaties keliai nežinomi, - jis ir toliau bandė juokauti.
- Viešpaties - taip, bet tavo, Gabo, keliai aiškūs.
Ir vėl stebėjausi savo naivumu. Beveik tikėjau, kad Gabo irgi atsisakys savo praeities ir žengs su manimi į naują gyvenimą be civilizacijos, be valdžios, be vergijos, ir mes pasieksime dvasines planetas, gyvendami meilės ir laisvės energijose. Beveik... Beveik ir atsisakė.
- Tai gal nors tiesą pasakysi?
- Nepyk, norėjau kuo ilgiau pabūti dviese.
- Tai tu nieko nepakeitei?
- Truputį... Aš negaliu atsisakyti to, ką turiu, o ir gyvo manęs niekas nepaleis. Šios salos dalį nusipirkau kažkada savo vienatvei, savo akistatai su savimi... Štai ir visa tiesa. Man atrodo, tu pati dar nežinai, ko nori.
Suvokiau, kad neturiu tiek jėgos, kad jis eitų su manimi, o ir jo meilės tam neužtenka. Ką gi, eisiu viena. Mano galvoje vėl tapo tuščia. Aš nusijuokiau ir nuėjau krantu gyvenvietės link. Gabo nesivijo manęs. Du žmonės susitinka ir tarp jų užsimezga pumpuras. Kaip retai tas pumpuras išsiskleidžia, o dar rečiau sužydi...
Gyvenvietę pasiekiau temstant. Nesuvokiau, kur einu. Prieplaukoje stovėjo kateris. Priėjusi paklausiau, kur yra miestas, ir man atsakė, kad tuoj ten išvyks. Mane apšaukė, kad nesusimokėjau, kai lipau lauk. Nuėjau į pirmą pasitaikiusį viešbutį. Priėjau prie šiukšliadėžės. Ji buvo tuščia. Netoliese pamačiau kitą. Nežymiai iš jos ištraukiau dar gerą popieriaus lapą. Suplėšiau jį į keturias dalis. Administratorei pasakiau, kad turiu tik stambias kupiūras ir padaviau popierius. Gavusi visą kapitalą grąžos ir raktą nuo liukso, nuėjau į kambarį. Žinojau, kad visko gali būti, bet tai man nekėlė nerimo. Galvoje vis dar siautėjo palaiminga tuštuma. Šalto dušo srovė atgaivino kūną. Miegojau be sapnų. Pusryčiams atnešė mėlynų vynuogių. Valgydama jaučiau, kaip violetinė energija traukia iš ląstelių visus tamsos šlakus. Mano tuštuma pildėsi skambančios ramybės. Vis iš naujo ir iš naujo bandžiau susikaupti, kad pamąstyti apie tai, kas bus toliau.
- Dieve, atleisk už viską ir vesk mane ten, kur dar ką nors turiu padaryti šioje planetoje. Prašau tavęs, išvaduok mane iš epochose sukurto likimo ir paleisk mane iš šio kūno, iš visos Visatos, kaip paleidai mane iš šeimos ir iš turtų, paleisk...
Mane pervėrė šiurpas. Prisiminiau save šeimoje, buityje, žmonių bendravimo chaose; prisiminiau skausmą, kurį jaučiau, kai mačiau savo artimųjų vergijos jungą ugdančius veiksmus, kai niekuo negalėjau jiems pagelbėti. Padėjau tik tuo, kad išėjau, tik tuo, kad dabar esu laisva. Kokia beprasmiška kova su televizijos laidomis, ugdančiomis bepročius... O vargšai gyvūnai, visaip žmonių kankinami, užmušami, suryjami...
Jau tada žinojau, kad bet koks kelias ar takelis, vedantis iš čia, yra išsigelbėjimas. Supratau visus, kurie nusižudė ir neatlaikė beprasmiško gyvenimo. Pagarbiai bendravau su jais, pasikviesdama jų dvasias į savo namus. Vieni jų džiūgavo ir stebėjosi, kodėl tiek ilgai kentėjo, kiti prašė pagalbos, maldų, nes jų artimieji gailėjosi tik savęs ir tiek būdavo užimti savo sielvartu, kad visiškai nieko nenorėdavo nei žinoti, nei daryti savo artimųjų sielų labui. Įvairios teorijos apie savižudžius sudūžta, kai pabendrauji su išsivadavusiais iš kūniškos priklausomybės.
Aš irgi mąsčiau apie savižudybę, bet skriausti jokių savo tarnų: nei kūno, nei proto, nei jausmų, nedrįsau. Todėl ir nutariau išeiti į laisvę, į Dievo valią. Ir štai dabar aš čia. Mano protas man ypatingai dosnus, jis nugali kol kas visus kitus... Ką gi veikti man šiam pasaulyje? Kur rasti duris iš jo? Galvojau apie Indiją. Ten karšta. Nereikia viešbučio. O kaip ten nuvykti? Blogai kalbu angliškai. O kam man kalbėti? Tereikia kalbėti minties kalba, visiems viena visose Visatose, laisvės tarme...
Prajos miestas buvo įvairiaspalvis, linksmas, bet iš jo turėjau pasiekti Senegalą. Suvokiau, kad geriausiai būtų skristi lėktuvu, bet visi mano dokumentai buvo likę pas Gabo. Vaikščiojau gatvėmis ir laukiau, kas gi bus toliau. Staiga už parankių mane pagriebė du uniformuoti žemaūgiai vyrai. Nesipriešinau. Ką gi, nors toks pasikeitimas. Jie nieko neaiškino, nežiūrėjo man į akis. Atvedė į gražų, žemą, baltą namą. Sėdėjau ant dailios pintos kėdės ir laukiau. Tai buvo policijos nuovada. Žmonių daug, jie dirbo savo darbą. Į mane niekas nekreipė dėmesio, bet žinojau, kad esu stebima. Įėjo Gabo.
- Štai aš tave ir radau. Ar pasiilgai manęs?
- Paleidai, kad rastum? Vaidini katiną? – atsakiau su lengvu džiaugsmu, vis niekaip negalėdama prisiminti, kodėl išėjau.
- Gali nesijaudinti, sumokėjau už tavo liuksą. Eime, skrisime namo, kai ką sugalvojau.
- Parduosi mane? O gal vesi?
Gabo sustojo, pažvelgė į mane savo nuostabiomis akimis, ir aš pajutau saldžią šilumą. Koks jis vis dėlto nuostabus ir žavingas.
- Tu nori už manęs tekėti? Ar beprisimeni žmonos pareigas?
- Žinoma, padėti siekti vyrui dvasinių aukštumų.
- Tu manai, kad tu man, o ne aš tau, turėtum padėti?
Aš pasimečiau. Kaip taip gali būti, kad jis visiškai nepaklūsta mano valiai? Jis visiškai man nežinomas, aš jo net nepažįstu. Bet aš tikiu Dievu. Nusiraminau. Vos nepatikėjau, kad man jo reikia.
- Aš pagalvosiu apie tavo pasiūlymą, Rena, - tai pasakęs, jis nusivedė mane į mašiną.
Visą savaitę Gabo nebuvo namuose. Bet aš turėjau, ką veikti. Valandomis vaikščiojau po sodą, po kambarius, kurių čia buvo daug ir kiekvienas - meno šedevras. Grožėjausi grožiu supančiu mane ir labai mėgau supuotis milžiniškose sūpuoklėse. Pasinerdavau į skrydžio pojūtį, o jau ten kildavau į debesų laivus plaukti pas savo brolius. Ir man nenusibosdavo, nes ten rasdavau nuostabių asmenybių, įvairiausių formų.
Kartą Gabo grįžo labai susirūpinęs. Jis buvo apsisprendęs kažką man pasakyti, ir tas kažkas buvo visas jo gyvenimas.
- Rena, nuvažiuosime pas policijos komisarą, kalbėsime, o tu nurodysi jam atnešti viską, ką jis laiko juodajame seife.
Nustebau. Daryti kažką iš anksto suplanavus, aptarus dar nebandžiau. Viskas visada buvo spontaniškai.
- Nieko negaliu pažadėti.
- O tu neklausi, kam to reikia? - Gabo šypsojosi.
- Kad man nerūpi...
- Nesvarbu, vis tiek pasakysiu. Rena, mano mieloji, gražioji, mylimoji, ne todėl apgavau tave, kad negalėčiau atsisakyti turtų, o todėl, kad esu valdžios slaptųjų tarnybų atstovas ir turiu pareigų, pažadų... Korumpuota policija, teisėjai, tikėjimo atstovai – mano uždavinys šiame krašte. Tai kelių metų darbas. Turėjau tapti vienu iš jų, kad vėliau visus suimtume, bet, įvertinant tavo galimybes, gavau leidimą pagreitinti procesą, jeigu tu sutinki padėti. Aš tik spėju, kad yra tokie dokumentai. Tai tik nuojauta ir vienintelis būdas susidoroti su nesugaunamaisiais. Pagal komisaro charakterį jis turi turėti visa ko įrodymus, nors tai ir atrodo absurdas.
- Dabar tai nesvarbu. Nueisime, išsiaiškinsime. Tai tu visai neturtingas? Štai kodėl tau bus lengva atsisakyti to turto.
- Visai ne. Šias pareigas gavau, kai jau buvau pilnas.
- Pilnas? Ko?
- Milijonų, Rena, milijonų, - Gabo žvilgsnyje matėsi pasididžiavimas.
- Žinoma, Gabo, padarysiu viską, ką tik sugebėsiu. Aš laiminga, kad pagaliau mane panaudos kovai su blogiečiais. Tik aš nieko nežadu, nes pati savęs nepažįstu.
- Rena, ar tu nepyksti?
- Ne. Aš pasiilgau tavęs...
Jo akys apsiblausė. Priėjęs stipriai apkabino mane. Vyriška energija plūstelėjo, priversdama kraują kaisti. Gabo esmė užliejo visus jausmų aspektus, kūnas tirpo svaigulyje, tačiau sąmonė juokėsi. Žvelgiau jam į akis, įsižiūrėjau į vyzdžius ir mintyse tariau: “Kur tu, dieviškasis prade, paskendęs instinktų audroje?“
Gabo akys blykstelėjo. Jis tarė:
- Kaip tu tai darai? Įžiebi ir užgesini tuo pačiu metu. Kaip?
- Prigludus prie tavo kūno, pabandžiau priglusti ir prie sielos.
- Rena, aš labai tavęs trokštu, žinai? Esu lyg jaunas vaikinas.
- Negali būti, laikas užaugti... liaukis, geriau papasakok apie tą komisarą.
- Kad nėra ko pasakoti. Jeigu jis atiduos slapto seifo turinį, beliks užbaigti operaciją – visus suimti su įkalčiais.
- Ir Lenskį?
- Taip, jeigu jis nespės manęs perprasti. Gabo užsimerkė, atsilošė krėsle ir atsiduso. Šią akimirką suvokiau, koks jis gilus savo esmėje, man neprieinamas... Jis tarnauja teisingumui, kovoja su absoliučiu neišmanymu ir daro tai garbingai. O aš? Šį kartą mane pašaukė į kovą. Žinau, kad tikėjime nereikia mąstyti, nes proto spekuliacija tuoj atsakys į visus kodėl. Nusišypsojau. Įkvėpiau meilės dvasią, skraidančią aplinkui. Per kūną perbėgo malonūs šiurpuliai, šiluma, ir aš pasijutau laiminga.
- Gabo, tu nesijaudink. Tai, kad aš savęs nepažįstu, yra nuostabu, nes aš nežinau savo galimybių. Gal jos neturi ribų? Tik iš pradžių žinios yra laisvė. Vėliau, ypač jeigu sustoji, tas pats žinojimas – įkalina, neleidžia pažinti daugiau. Sustojus bet koks tobulėjimas tampa riba, cha, cha, cha, - aš juokiausi, įsivaizduodama save be ribų. Man darėsi vis juokingiau jausti save viską galinčią, vaizduotėje kilo vis nauji juokingi vaizdai - pradėjau kvatotis. O rimtas Gabo žvilgsnis dar labiau mane audrino.
- Gabo, tavo rimtumas virsta į krabą, kuris toks, nes yra savo kiaute. Nežinau, kas man darosi...
- Man irgi linksma ir aš juokiuosi, tik viduje, Rena. Po visko mes išvyksime iš tikrųjų. Aš labai noriu permainų, tikiuosi, mums pasiseks. Tada mes pradėsime naują gyvenimą saloje ir naują rasę.
- Sutinku, jeigu naują rasę, tada sutinku.
Lemtingoji diena artinosi. Supratau, kad suknelės, atitinkančios mano vaidmenį baliuje, neturiu. Nužiūrėjusi parduotuvę užsukau į ją. Mano akis iš karto patraukė nuostabiai mėlyna, ilga, aksominė suknutė. Ji buvo lyg archangelo Michailo kardas, kuris ne kartą nukirto prie manęs prilipusias žmonių nuomones, minčių mases. Pasimatavau ją. Ji lyg suaugo su mano kūnu, net pardavėja nustebo tokiu deriniu. Ten pat įsigijau batelius su topazo sagėmis ir nuostabią sagę plaukams – smaragdą sidabre, kuris turėjo atitraukti žmonių dėmesį nuo mano akių.
Paprašiusi, kad viską nusiųstų namo, aš nuėjau į savo pamėgtą kavinę. Šį kartą čia jautėsi nuostabus kalnų pavasario oras. Kaip jie tai padaro? Lengvumas užliejo kūną. Užsakiau kokoso pieno ir mango salotų. Jaunuolis, garbanota auksinės spalvos plaukų aureole, grojo fleita „Vienišąją Gulbę.“ Kas tai? Paskutinė mano vakarienė? Šis kūrinys turi prasmę... Apsidairiau. Čia, kaip ir visada, stiprių asmenybių sambūris. Ne visi švytėjo mano akyse. Kai kurių žvilgsniai durklais perverdavo mano širdį ir skverbėsi į sielą. Nesipriešinau jiems. Pakankami tai dariau, kai gyvenau „kaip visi“. Jiems reikia mano šviesos? Teima. Jie tikisi mano baimės? Juokdariai. Šviesoje baimės nėra.
Ši kavinė sukurta žmogaus, mačiusio ne vieną pasaulį, žinančio visą smegenų veiklą. Dievai ir demonai – toks kontingentas čia lankėsi. Pilki, paskendę buityje žmonės čia neturėjo ką veikti. Užsimerkiau. Paskendau muzikos, kvapų ir aplinkos ekstazėje. Kūnu bėgiojo saldūs šiurpuliukai ir atstatinėjo visas ląsteles.
- Labas, mieloji Rena.
Šoktelėjau iš netikėtumo. Prieš mane stovėjo Lenskis.
- Gal galėčiau padalyvauti tavo saldžioje ekstazėje?
- Sėsk, - tariau be jokio entuziazmo.
Jis užsisakė raudono lyg kraujas vyno ir čili patiekalo. Lenskio skvarbios akys vėrė mane kiaurai. Jis šypsojosi, rodydamas baltus grobuoniškus dantis. Nuo jo dvelkė opiumu, ir šio kvapo lipni energija užliejo mano kūną. Šaltas prakaitas skverbėsi pro odą. Širdis pradėjo daužytis. Mano kūnas išsigando kito kūno galimybių. Tačiau aš - ne kūnas. Nusijuokiau.
- Tai viskas, ką gali? Viktorai, ar taip nieko ir nepasakysi? - paklausiau naiviai ir tyliai. Bet jis tylėjo. Jo žvilgsnis tamsėjo, o kvėpavimas lėtėjo. Vienu momentu norėjau atsistoti ir išeiti. Tik suvokusi, kad tai baimės šauksmas, likau. Kilo noras išgerti vyno. Protas man sakė, kad reikia atsipalaiduoti, kad čia tik Gabo draugas, galbūt mane įsimylėjęs... Išgersiu, pašoksiu su juo, kas čia tokio... „Užsičiaupk“, - tariau mintyse savo protui ir jis spruko. Bandžiau jį sulaikyti, bet kur tau... Mano galva tapo tuščia. Prisiminiau tą anekdotą, kai chirurgas moters galvoje rado tik vieną raudoną siūlą, kuris laikė ausis. Įdomu, ar Viktoras žino, kad pas mane galvoje tik siūlas?
- Cha, cha, cha, Viktorai, nusiraminkite, ko jūs norite?
Bet jis sėdėjo ramus, truputį pasimetęs, o jo žvilgsnis man sakė: “Gyvatė“.
- Viktorai, atsipeikėkite, ne gyvatė aš, o tik beprotė, cha,cha,cha,- aš vėl pradėjau juoktis. Jis atsistojo ir išėjo. Na va, sakyk žmonėms tiesą. Aš prunkštelėjau, aplinkiniai sužiuro į mane. Paširdžiuose tvardžiau kylantį juoką. Pavalgiusi nutariau eiti namo. Lauke sukilo vėjas, jis nešė dulkes ir ūžė. Artinosi audra. Temo. Ėjau susimąsčius apie šį keistą vakarą. Staiga sucypė stabdžiai. Pajutau smūgį į galvą.
Juodomis ir baltomis juostomis dažytos lubos buvo tai, ką pamačiau kai atsimerkiau. Nežmoniškai skaudėjo pakaušį. Gulėjau ant aukšto stalo. Drebėjau nuo šalčio. Pasigirdo žingsniai. Įėjo vyrai baltais chalatais.
- Atsipeikėjo. Per ilgai užtruko, duokite dozę.
Pajutau dūrį. Apėmė svaigulys ir jausmas, kad tuoj uždusiu.
- Pavardė, vardas, pareigos, - klausė metalinis balsas.
- Kalbėk,poniute, nes mes būsime priversti tave pakankinti, - vėl kreipėsi į mane, bet mano burna neprasižiojo, pati nežinau, kodėl.
- Kas toks yra Gabo? Žiūrėk, tai įkaitinta geležis. Kaip ir viduramžiais – geriausia priemonė prakalbinti raganas.
Jis parodė man raudoną strypą. Aš sukaupiau visą savo dėmesį ir bandžiau mintimis kreiptis į Dievą, bet galva buvo tokia tuščia... Tada, automatiškai pradėjau kartoti į kraują įaugusią maldą: "Tėve mūsų, kurs esi danguje..." Staiga mano sąmonėje nušvito šviesa. Pamačiau save, apsigaubusią dideliu, pilku apsiaustu su gaubtu, klūpančią šaltoje bažnyčioje ir karštai kartojančią maldą: „Tėve mūsų, kurs esi danguje...“
Atsipeikėjau. Man davė kažko pauostyti.
- Nesuprantu, jūs ką, neturite šiuolaikiškų priemonių prakalbinti moteriškę? - Lenskio balsas buvo piktas.
- Pone, jau išbandėme viską. Tokio kiekio chemijos turėjo užtekti... Nežinau, ką dar galėčiau padaryti, todėl truputį pasvilinau. Čia gi niekas nepastebės, ji net pati nematys.
- Jūs išprotėjote, ar ką?! Jeigu ji liks gyva, turi būti mūsų, be jokių prisiminimų. Tai ką pasakė?
- Nieko. Nei vieno žodžio. Kai tik pasvilinu – netenka sąmonės ir viskas. Atsigauna ir nualpsta, ir viskas. Velniava. Laukiu, kol atsigaus, kartais net kelias valandas, tada tik prasižioju, o ji jau be sąmonės.
- Nagi, parodykite man fenomeną, - Lenskis priėjo arčiau. Jo žvilgsnyje buvo jėga.
- Na, mergužėle, - kreipėsi į mane barzdotas gydytojas, - arba kalbi, arba...
Aš vėl atsidūriau bažnyčioje, mano malda tęsėsi, o bažnyčios aidas atkartojo ją. Nuo šaltų marmurinių grindų man skaudėjo kelius ir rankas, kurių pirštus buvau sunėrusi iki kraujo. Aš šaukiau: „Tėve mūsų...“, o pati žiūrėjau į aukštai viršuje esantį vitražinį langą su Jėzaus atvaizdu.
Vėl išvydau Lenskio veidą.
- Tai ką su tavimi daryti, Rena? O ką pasakys psichiatras? Pavlovičiau, kaip ji jums?
- Pone, kad aš neturėjau progos su ja šnektelti. Pats matote, sąmonė tiesiog išsijungia, ji nieko nejaučia, guli čia ir tiek. Chemija veikia, bet rezultatų nėra. Jeigu perdozuosiu - ji mirs. Įspūdis toks, lyg žandikauliai susirakinę. O jūs esate tiktas, kad ji ne beprotė?
- Na ką jūs, Pavlovičiau, žinoma ne. Ji turi išvysčiusi valios centrą ir tiek. Ką gi dar galima išvystyti? Bet tai, kad ji mums nedirbs - ją pasmerkia. Jeigu ji būtų mūsų – kalnus nuverstume. Ne kartą pats tuo įsitikinau.
- Bet kodėl ji nesipriešina? Turėdama tokias galias galėtų mus gyvuliais paversti.
- Pavlovičiau, tokia jos filosofija. Dievas veda. Cha, cha, o atvedė pas mus. Ar ne, Rena? Pasipriešinsi, reiškia, pripažinsi savo silpnumą, netikėjimą. Rena, ar tu su manimi, ar su mirtimi? Rinkis.
Aš tylėjau, o mintyse kartojau: „Tėve mūsų...“ Man atrodė, kad svarbiausia dabar neišduoti to kelio, į kurį išėjau.
- Tai ne? Kaip nori.
- Pone, fiziškai ji yra visiškai, na beveik, sveika, o mes turime skubių užsakymų organams.
Lenskis tylėjo. Jis žvelgė į mane tyraus vaiko žvilgsniu.
- Ne. Kol kas ne. Nuvežkite ją į Nevos prospektą ir palikite.
Prie manęs pasilenkė gydytojas ir aš nualpau. Esu vėl bažnyčioje. Langas, į kurį žvelgiau, atsidarė. Man tereikėjo pakilti. Kažkas ramiai su manimi kalbėjo. Pasijutau patogiai įsitaisiusi minkštame krėsle, jaučiau šilumą. Atsimerkiau. Išvydau Lenskį. Įsisukęs į purų chalatą, jis šypsojosi man. Aš buvau išmaudyta, aprengta ilgais rožiniais marškiniais. Net be sąmonės mano kūnu buvo pasirūpinta. Pajutau skausmą.
- Nieko tokio, užgis, - jis žiūrėjo į mane, šiltu, nuoširdžiu žvilgsniu, - kaip matai, esi gyva, sveika, saugi, nes dabar aš tavimi rūpinsiuosi. Būsiu tau atviras. Rena, aš ir tokie, kaip aš, esame pasaulio valdovai. Mūsų daug, mes visur, nes šis pasaulis - mūsų. Blogis - tik kita gėrio pusė. Išnyks viena, išnyks ir kita. Su mumis kovoti – beprasmiška. Jeigu tu žinotum, kaip kvaila matyti jus, bandančius mus išgaudyti. Pagausite mus, ateis kiti. Čia tokia planeta – perauklėjimo kolonija, pamokos. Ir kas išmoko jas, turėtų eiti toliau, kur nors kitur tobulėti, o ne bausti pirmokus, kad jie lieka antriems metams. O ta pilka masė, dėl kurių jūs aukojatės, taip sakant dalinate biserį kiaulėms, jus išduoda pirmai pasitaikiusiai progai. Jie net nesuvokia, kad atėjo mokytis, vis kuria „sveiką ir saugią buitį“. Rena, Gabo jau nebėra, o tu gali gyventi. Gyventi, patikėk, tau bus lengviau, nei mirti. Ne tik organus galiu paimti iš tavo kūno, bet ir tavo sielai turiu pirkėją. Rena, Gabo jau nėra. Tai gyvensi ar mirsi?
Jis žiūrėjo ir laukė atsakymo į savo naujieną. O aš mąsčiau, kad galbūt mūsų visų jau nebėra, galbūt viskas, kas vyksta, tai tik sapnas, kuris būna daug tikresnis už tikrovę.
- Rena, ką ten mąstai? Pakalbėkime kartu. Aš tau ne priešas. Yra kaip yra. Jeigu mes nesusitarsime, man bus nuoširdžiai gaila. Du variantus tu jau žinai, bet aš tau siūlau ir trečią. Aš geidžiu tavęs. Galbūt myliu. Esu ne abejingas kūno grožiui. Galiu turėti visus kūnus, kuriuos tik noriu. Žinau ir tai, kad gali suteikti man daug daugiau, nei suteiktų meilės deivė. Kai tave maudžiau, mačiau tatuiruotę ant tavo kūno. Žinau, ką ji reiškia ir kas gali ją turėti. Bet kur tu ją gavai? Kokia tavo tautybė?
Mano mintyse šmėstelėjo daugybė mergaičių, vienuolynas, gongo garsas ir juokas, daugybės vaikiškų balsų juokas. Pirkliai, tėvai, įtėviai, vaikų namai...Vestuvės, mano vaikai, mano vardas – Ina, ir kančia, nelaisvė, keista valstybė, jos kvaili įstatymai ir laisvė. Esu Dievo vedama ir tiek. O Lenskis vis kalbėjo:
- Maža to, aš turiu tau ir ketvirtą pasiūlymą. Aš ilgai gyvensiu, Rena, ir niekas niekur manęs neįkalins. Aš per daug stiprus, kad Gabo ir tu man nors uodegą primintumėte. Cha, cha, cha, Rena, Rena, bet tu porą kartų man įkirtai. Tada nesitikėjau, kad taip gali, ir mano širdis vos nesustojo iš nuostabos. Ir dėl impotencijos tu nugalėjai, bet dabar aš vėl susitvarkiau. Esu pilnas erekcijos, manyje stovi visos ląstelės ir geidžia tavęs, brangioji. O pasiūlymas toks – noriu mūsų vaiko. Mano vaikai suaugę, patys tapę ereliais skraido po Europą. Tu supranti mane? Vaikai paveldi tai, kas yra geriausia. O mudu stiprūs, labai stiprūs. Prievartos vaisiai pasmerkti, žinau Visatos dėsnius, todėl siūlau sandėrį.
Jo kalbos plaukė, lyg manęs nepaliesdamos. Vaikai tik tada gerai, kai tėvai jau suaugę, o tai taip retai būna. Dažniausiai vaikai tampa lėlėmis suaugusių vaikų žaidimuose. O kur mano vaikai? Brenda savo likimą ar mokosi skristi? Dieve, padėk jiems prabusti...
- Rena, alio, kur tu esi? Ar sutinki? Mes išskrisime į Afriką. Gyvensi rojaus sode, susilauksi ir, jeigu vis dar norėsi, galėsi eiti pas savo Dievą, paleisiu tave.
Aš nustebau, nes man pasiūlė žemės rojų. Dieve, nejaugi tiek teesu verta tavo akyse? Įėjo mergina, nešina pilnu maisto padėklu. Vynuogės, persikai, braškės visiškai nesiderino su ta padėtimi, kurioje aš buvau.
- Rena, prašau, valgyk, tu jau savaitę badauji.
Keista, o man atrodė, kad praėjo daugiausia trys dienos. Bet valgyti aš nenorėjau, buvau soti tuo, kas vyko.
- Aš palieku tave vieną, apsispręsk. Tavo kozeriai - tai jėga, kuri dabar kažkur dingo, ir grožis, kuris būtent dabar ypatingas.
Lenskis išėjo. Apsidairiau. Ant sienos kabėjo didžiulis veidrodis. Nuėjau ir pažvelgiau į save. Aiktelėjau. Į mane žiūrėjo jauna, degančių akių, per daug graži moteris. Veidas švietė baltu spindesiu. Tai buvo naujas veidas – pilnas žinojimo ir laisvės. Kodėl taip gerai atrodžiau? Man tiek daug metų... Dabar mano amžiaus neįmanoma nuspėti. Išsirengiau. Štai kodėl Lenskis ėjo iš proto. Jam reikia šito kūno su visa jo galia. Keistas kambarys mane slėgė. Jaučiau silpnumą ir didelį norą iš čia išeiti. Pasigirdo triukšmas, šūviai, beldimas į duris.
- Rena, kur tu?- pažinau Gabo balsą. Smūgis..., durys atsidarė, įšoko Gabo. Aš vis dar stovėjau plika prie veidrodžio. Metęs į mane pilną užuojautos žvilgsnį, Gabo apgaubė mane chalatu. Mano kojos sulinko, pajutau silpnumą.
Pro atvirą palatos langą matėsi linguojančios medžių šakos, girdėjau čiulbant paukščius. Gabo sėdėjo kėdėje priešais mane ir miegojo. Kaip keista. Atrodo, lyg nieko ir neįvyko.
- Gabo, prabusk, Gabo, - žadinau jį.
- Rena, tu nemiegi?- Gabo balsas prikimęs, liūdnas.
- Kodėl tiek ilgai, mielasis? Kodėl?
- Atleisk, nesužiūrėjau, nesupratau jo ketinimų, negalėjau rasti, - jis paėmė mano ranką, ir aš pajutau gyvybės srovę, - tavo kraujas apnuodytas, gydytojai abejojo, ar tu prabusi sąmoninga.
- Liaukis, aš net prisimenu viską, ką man sakė, tik nesuprantu, kokia viso to prasmė? Ką Dievas norėjo man pasakyti?
- Rena, tu ir aš – tik sraigteliai dideliame Dievo plane. Ar tekėsi už manęs?
- Liaukis, dabar ne laikas, esu pasimetusi, man silpna.
Aš vėl nugrimzdau į sapną, kurio nepamenu. Prabudau. Gabo glostė man plaukus.
- Gabo, ar visi jau suimti?
- Ne. Viskas, kaip buvę.
- Bet Lenskis sakė, kad tavęs nebėra, kad žino, kam tu dirbi.
- Blefas. Mane dengia „dideli“ žmonės. Net įtardamas jis negali manęs liesti, be to, jiems esu labai naudingas.
- O narkotikai, prekyba žmonėmis?
- Taip. Viskas.
- Viešpatie, kodėl?
- Toks mano darbas.
Aš nutraukiau visus lašelinių vamzdelius, adatas ir iššokau iš lovos.
- Eime namo, noriu viską tuoj pat užbaigti.
- Rena, taip negalima, gali atsitikti...
- Liaukis, kas gali atsitikti? Eime iš čia. Kur tas komisaras? Kada mus ten pakvies?
Savo kambaryje radau daug gėlių, išdėstytų su meile ir atidumu. Nuo Gabo į mane liejosi meilė. Jo akyse skendau ir gelbėjausi.
- Rena, aš abejoju, ar tu dar ką nors gali, nes tai, ką jie padarė...
- Palauk, pabandom. Pabučiuok mane.
Gabo žvilgsnis tapo skaidrus, jis apkabino mane ir jo aistringų tobulų lūpų skonis užvaldė jausmus. Galva svaigo, kūną persmelkė ekstazė, ėmiau kristi.
- Rena, tavo liga suartina mus, - tarė jis, suspausdamas mane glėbyje.
- Liaukis, tai mano galios.
Gabo suprato tai, kaip pajuokavimą, bet aš žinojau, kad mano jėga nepriklauso nuo kūno stovio.
- O kaip gi su Lenskiu?
- Ogi niekaip. Tu pavergei jo širdį, ir jis ryžosi tave pagrobti. Na, o aš gražinau tave sau. Tai tik meilės istorija. O komisaras mus kviečia, kai tik tu pasveiksi.
- Nuostabu. Aš sveika.
- Tada poryt.
Artėjo lemtingoji diena. Suknelė prisitaikė prie mano sulysusio kūno. Smaragdas kalbėjo sava kalba. Sunku buvo atitraukti nuo jo akis. Gabo, pamatęs mane tokią pasipuošusią, džiugiai ir švelniai šypsojosi.
- Rena, kankinimai tau tik į naudą, nes tavo grožis stulbina.
- Aš ir pati nustebusi, Gabo, negaliu viso to paaiškinti, tik - kaip Dievo dovaną prieš mirtį...
- Ką tu kalbi, o kaip gi mūsų rasė?
Nuo Gabo sklido nuostabus aromatas. Jo rūbai, laikysena kėlė susižavėjimą. Jaučiau palaimą, žiūrėdama į jį.
Svečių buvo daug. Puošnūs, išdidūs jie vaikštinėjo šen bei ten, šnekučiavosi. Suvokiau, kad komisaras yra ne tik komisaras, o daug daugiau. Mes kalbėjomės, juokavome su įvairiausiais žmonėmis, ir mums tikrai buvo linksma. Atrodė, kad tik pasilinksminti čia ir atėjome. O šeimininkas, komisaras Leonidas Michailovičius, nenuleido nuo manęs akių. Jo žmona grakšti briunetė su žavesiu stebėjo Gabo. Likimas palengvino mums užduotį, kai Gabo pakvietė ją šokti, o komisaras dabar jau atvirai ir įžūliai žvelgė į mano apnuogintus pečius. Atsukau jam nugarą. Jaučiau, kaip kažkas artinasi prie manęs. Staiga pajutau karštas lūpas ant savo kaklo. Atsisukau. Į mane su aistra žvelgė Lenskis.
- Aš žaviuosi tavimi, Rena, tu nemirtinga. Šauniai atrodai, gaila, kad mes nespėjome pasimylėti. O gal mes mylėjomės?
Jo balsas paralyžavo mano sugebėjimą kalbėti. Širdis daužėsi krūtinėje, dusindama mane. Kas man, kodėl jam nesipriešinu? Jo veidą nuspalvino šypsena.
- Kas tau, Rena, tik nesakyk, kad manęs bijai.
- Taip, - sunkiai ištariau šį žodį, - taip, kaip laisvė bijo grandinių, bet aš lauksiu tavęs, Viktorai, ir tavo vyriškumo įrodymo.
Mano krūtinėje trūko oro, darėsi silpna, o Lenskis, paraudo, nusijuokė, griebė mane į glėbį ir įsisiurbė bučiniu į lūpas. Virpėjau, lyg drebulė, nesipriešinau. Man buvo gaila jo. Staiga pamačiau, kaip jis griūna nuo Gabo smūgio. Tuoj pat atsirado vyrai juodais kostiumais, kurie nusivedė juos abu. Prie manęs priėjo komisaras:
- Gražuole mano, kai tokia esate nuostabi, ne dyvai, kad vyrai, net draugai, pešasi. Visi žinome apie jūsų pagrobimą. Leiskite, palydėsiu jus į atskirą kambarį, pailsėsite, ir Gabo tuoj ateis.
Jis nuvedė mane į puošnų kambarį ir pasodino į gilų krėslą.
- Brangioji mano, gal ko išgertumėte?
- Taip, Leonidai, išgerčiau su jumis vyno. Tik nedaug, truputį.
Jis įpylė vyno, atsisėdo priešais mane ir grožėjosi manimi lyg perkama kumele.
Žvelgiau į jo akis ir pamačiau visą jo esmę. Mane supurtė.
- Šalta? Tuoj atnešiu apsigaubti, - taręs neapsakomai maloniai, išėjo.
Grįžo nešinas didžiuliu baltu kailiu, kuriuo ir apgaubė mane. Atsistojau prieš jį.
- Leonidai.
- Ką, mieloji?
- Kur seifas? Kur?
Jo akys išsiplėtė, žvilgsnis apsiblausė, o lūpos žiopčiojo, lyg negalėdamos nieko pasakyti.
- Kur seifas, Leonidai? - aš alsavau jam į veidą.
- Kabinete po knygomis.
- Eikime ten, - ištariau pašnibždomis, lėtai ir švelniai.
Jis ėjo pirmas. Koridoriuje prie jo priėjo apsauginis.
- Pone, Gabo klausia, kur yra jo sužadėtinė?
Leonidas net nesustojęs lipo į antrą aukštą.
- Pasakykite jam, kad aš tuoj ateisiu, - tariau šypsodamasi apsauginiui.
Įėjome į kabinetą. Užrakinau duris. Leonidas pastūmė knygų lentyną, ir aš išvydau seifą.
- Atidarykite ir duokite viską, kas ten yra.
Jis įvedė kodą, atidarė, išėmė didelį aplankalą su popieriais ir padavė man.
- Sėsk ir miegok. Kai pro duris kas įeis, prabusi.
Jis sudribo į krėslą ir užknarkė. Aš užstūmiau knygų lentyną, užmečiau skraistę ant dokumentų ir išėjau. Koridoriuje jau lūkuriavo Gabo.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

 Mielasis, važiuokime namo, siaubingai jaučiuosi po šio įvykio.

- Gerai, brangioji. Ponai, atleiskite mums, bet šį kartą paliksime jus anksčiau.

Mes važiavome į aerouostą. Išskridau viena.  Štai jau trys dienos, kai gyvenu mažame viešbutyje ant Juodosios jūros kranto. Pasiilgau Gabo. Niekas taip nepaveikia nieko, kaip žmogaus gerumas. O Gabo buvo man labai geras, ir ne tik.

Jaučiau, kad jis man kažką davė, tik dar nesuvokiau ką. Buvau dėkinga jam. Mano galvoje atsirado vietos svajonei apie salą, kurioje tik jis ir aš, ir nauja rasė... Rasė, kuri nepažįsta pinigų, priekaištų, įsižeidimų, kuri augina protingus, mylinčius, nežinančius jokios agresijos vaikus. Rasė, kurios namai yra gamta, be išsikerojusio auglio – civilizacijos. Rasė iki nuopuolio...

- Rena, prabusk, - Gabo purtė mane, o aš prabudus supratau, kad tai, ką mačiau - ne svajonė.

- Mielasis, čia tu?

Jis buvo pavargęs. Išbalęs veidas, duslus balsas rodė didžiulę įtampą.

- Viskas. Visi suimti. Nebėra keturių grupuočių. Su įkalčiais, prisipažinimais, seimo nariai, įvairiausi valdininkai, kurie negalėjo patikėti, kad įkliuvo, šį kartą tikrai suimti. Mes su tavimi daug padarėme.

- O Lenskis? Kaip jaučiasi jis?

Gabo žvilgsnis tapo liūdnas, kaltas.

- Ne. Lenskis dingo. Lyg į vandenį. Net keista. Jis tiesiog dingo. Bet tai mūsų jau nebeliečia. Aš atsistatydinau. Esu laisvas, turtingas ir gražus. Ar tekėsi už manęs?

Nesijaučiau nuotaka. Bet vis tik buvo malonu, kad šis tobulas žmogus nori gyventi su manimi.

- Gabo, aš nežinau, jaučiu, negalėsiu gyventi šeimyninio gyvenimo.

- O kam mums šeimyninis gyvenimas? Ar veltui aš sėdėjau Tibeto vienuolynuose, kopiau į Himalajus? Rena, aš moku mylėti ir širdimi, ir siela, ir dvasia. Aistros tik silpniems. Ar aš panašus į tokį?

- Gabo, o vestuvės bus saloje?

- Taip. Mus sutuoks ryto žara, vėjas ir okeanas. Mus sutuoks Dievas.

- Aš sutinku.

Sala buvo didžiulė. Joje gyveno žmonės. Klausiamai pažvelgiau į Gabo. Pro lėktuvo langelį jis parodė man į pietus. Ten išvydau maža smėlio ir palmių lopinėlį. Jame radome sutvarkytą šiaudinį namelį, sūpuokles...

- Rena, jeigu tau reikės bendravimo, sėsi į valtį ir plauksi štai ten,- jis parodė pirštu į pietus.

Mes įsikūrėme Dievo prieglobstyje. Aš jaučiau laimę, pulsuojančią ląstelėse, ore, saulėje. Mes gyvenome lyg vaikai, o sala buvo dosni bananais, kokosais, radome net medaus drevėse. Gabo žuvų nebegaudė. Mes jas stebėjome užsilipę ant akmenų. Okeanas buvo mūsų akvariumas. Mes nejautėme laiko, pagaliau buvome laisvi nuo jo.

Naktys šiltos, apšviestos mėnulio pilnaties. Užburiantis gamtos grožis neleido miegoti.  Štai vieną tokią sidabrinę naktį įbridau į okeano vandenį. Jaučiausi suaugusi su juo. Pajutau pulsuojančią meilę, aistrą susilieti su viskuo, ką matau.

- Gabo, ateik pas mane, - tariau tyliai, ramiai lyg sau, ir jis išgirdo mane.

Priėjo, apkabino, priglaudė. Jaučiau nuostabų lengvumą, svaigulį ir karštį, gimstantį kraujyje, užliejantį visą kūną...

- Gabo, - šnabždėjau jo vardą, ir mes iš tikro bučiavomės pirmą kartą, bet tai buvo taip didinga... - Gabo, aš sutinku, pradėkime naują rasę, - šnabždėjau jam, pati svaigdama nuo šių žodžių. Mintyse pamačiau mažą berniuką, bėgantį krantu, - Gabo, ko tu delsi? Ateik pas mane...

Staiga pajutau pasikeitusią jo nuotaiką. Jis atstūmė mane, ir taip pažvelgė į akis, kad krūptelėjau.

- Eikime namo, - tarė ir, paėmęs mane už rankos, nusivedė link kranto. Jaučiau jo nerimą, bet man buvo vis tiek lengva ir ramu. Susėdome ant kranto, atsirėmę vienas į kitą. Neįtikėtinai ryškios žvaigždės apgaubė mus savo skraiste. Rodėsi, kad jos čia pat... Gabo vėl stipriai prispaudė mane prie savęs ir paklausė:

- Tai tu rimtai apsisprendei pradėti kūdikį?

- Taip. Esu sveika, stipri, metai, pats matai, manęs neliečia. Kodėl gi nepasišaukus dvasingos sielos, kad ir iš Veneros. Aš tikiu, kad mes tai galime.

- Tu iš tikro nori šeimos?

- Rasės. Taip. Jeigu Dievas leido man rasti tave gyventi šiame rojuje, pajausti vėl laimę ir norą gyventi, tai gal ir reikia gyventi?

Pajutau drėgną jo skruostą. Baimė supurtė mano kūną.

- Tu verki?- paklausiau nustebusi.  Šis žmogus man buvo visiškai nesuvokiamas.

- Taip, tai mano silpnumo akimirka. Rena, dabar įdėmiai manęs paklausyk. Mes negalime turėti vaikų.

Jaučiau kylantį manyje šaltį, neišvengiamumo jausmą ir klausimą: “Kodėl?“.

- Tu sergi, mieloji.

- Nesąmonė. Taip gerai dar niekada nesijaučiau.

- Taip? Gali būti. Bet tavo kraujas vos bepanašus į kraują. Gydytojai darė viską, bet... Dievo valia kitokia. Jie teigia, kad galbūt tu seniai sergi, bet Lenskis padarė savo juodą darbą, ir tu... Jis paėmė beveik visą tavo kraują, palikdamas tau tik vos rusenančią gyvybę. Jis kopijavo, tyrė, darė bandymus tavo smegenyse visokiausiais, tik jam žinomais būdais. Jo sėbrai stebėjosi, kad tu vėl ir vėl atgauni kūno funkcijas. Vaistai, kuriuos tau leido, galėjo ir dramblį išvesti iš proto... Jie norėjo sužinoti, koks tavo skausmo ištvermės koeficientas. Bet jiems tai nepavyko, nes tu nespėdavai jo pajusti – alpdavai.

- Negaliu patikėti, kad su manimi taip įvyko. Žinojau, kad buvau pasmerkta, bet, kai likau gyva, maniau, kad kitam gyvenimui.  Štai kada pasitarnavo mano praeitis. Gabo, kai dar gyvenau šeimoje, daug skaičiau ir praktikavau įvairias transo būsenas, nes labai bijojau skausmo. Pradėjau nuo dilgėlių, kai jos nebedilgino, pasitarnavo adatos dūris. Mano vyras juokėsi iš mano bandymų. Pasirodo - klydo. Kai suvokiau, kad man neįmanoma ryžtis didesniam skausmui, tiesiog užsikodavau nualpti. Gabo, aš negalvojau, kad šitaip bus patikrintos mano kvailos pamokos...

- Rena, tai, kad tu iki mums susipažįstant norėjai palikti šią planetą, taip pat turi šiandien nemažai įtakos. Mes kuriame savo tikrovę, nors niekas mūsų to nemokė. O kai tikrovė ateina - stebimės ir sakome: likimas. Ne man tau apie tai kalbėti. Kas dabar bus? Mes žinome.

- O tu žinojai anksčiau, kad mano laikas baigiasi? Ir vis tik esi čia, su manimi?

- Myliu tave. Mes tikriausiai daug kartų buvome kartu šioje Visatoje. Tu esi dalis manęs.

- O kas bus toliau? Ką jausiu? Gabo, kur mano pasitikėjimas? Kokia ji, mirtis? Koks jos veidas?

- Nenoriu tau šito sakyti, nes gi žinai, gyvename stebuklų šalyje.

- Reiškia, net devynių mėnesių neišgyvensiu... Keista, visai tuo nesidžiaugiu... Kad taip prieš metus... Atsigulusi ant aukštos kopos Nidoje maldavau Dievo, kad leistų išeiti, tuo labiau, kad turėjau kur: savo kelią. Bet Jis mane atvedė pas tave...

- Rena, nusiramink. Tai aš įvedžiau tave į norų ir jausmų jūrą. Tu atėjai tokia šviesi, laisva lyg deivė... O a, negalėjau tavęs išleisti eiti toliau, negalėjau... Gal tada būtų visai kitaip.

- O dabar?

- Dabar tu truputį paklydai, savo mintims leidai bijoti. Mes padarėme, ką ir turėjome padaryti. Už tai mes apdovanoti meile ir rojumi. Kartais žmogus pravargsta visą gyvenimą, o gimęs būna tik tam, kad atleistų vienam vieninteliui savo draugui arba kad tikrai pamiltų. O mes žinome, kam esame, bent jau dalinai. Mes - kovotojai su planetos griovėjais. Galbūt mes turėjome tai daryti visą savo gyvenimą kartu?

- Gabo, bet kodėl būtent dabar, kai galėtume padaryti labai daug?

- Todėl, kad vėl neįsipainiotume į šeimos spąstus. Tai gamtos uždavinys - daugintis. Mes - kiti. Ir kelias mūsų kitas.  Štai tu jau užsitarnavai laisvę.

- Sakai? O ką gi tu veiksi, kai manęs čia nebebus?

- Aš keliausiu atgal į Himalajus. Nebūtinai kovoti su blogiu jo metodais, galima tai padaryti didinant savo paties šviesą, meilės jėgą. Ten turiu draugą - mokytoją. Daug kartų jis vedė mane Visatos keliais ramybės ir meilės palaimoje, bet tuomet nesuvokiau, kur turiu būti. Ir mes su tavimi dar susitiksime. Tu pažinsi mane kitokiame vaidmenyje.

Aš užmigau, vis dar girdėdama jo balsą.  Švelnus vėjelis lietė mano veidą, o plaukus glostė mylinčio žmogaus rankos. Mano miegas buvo lengvas, saldus. Sapne mačiau baltą gulbę, kuri metė plunksnas, o iš jų pynėsi baltas mano apdaras. Gabo laukė manęs mėnulio lanke. Tai buvo mūsų vestuvės, amžių vestuvės, meilės jėgos ir džiaugsmo triumfas. Mūsų laukė Visatos laukai, planetos, galaktikos ir amžinas pažinimo ir tarnavimo kelias. Buvau visiškai laiminga.  Šviesos spindulys užliejo mus ir aš pajutau šilumą. Atsimerkiau. Saulė rado mus gulinčius ant kranto.

- Gabo, sapnavau mūsų vestuves.

- Žinau. Laukiau tavęs mėnulio lanke. Dabar mes vedę. Gražu buvo, ar ne? Tu mano, o aš tavo dalis, ir mirtis mūsų nebeišskirs.

- Gabo, tūkstantį kartų mirčiau tavo glėbyje.

- Žinau, brangioji, gal tai ir yra tas tūkstantasis kartas?

Aš sudrebėjau. Mane pervėrė nerimo virpesys.

- Gabo, tu ką nors prisimeni? Tu prisimeni mūsų keliones žemėje?

- Taip. Prisimenu, kad lieku vienas, kad skauda krūtinėje, kad esu be tavęs... Aš kažko vis neišmokstu... Tai kartojasi, Rena, vėl ir vėl, ir tai siaubinga... Negaliu suprasti, ko aš neišmokstu?

- Gabo, mes turime šį kartą nebekartoti savo klaidų, - pasakiau ir pajutau, kad krentu. Aukšta tvirtovė, o aš krentu ir vis negaliu nukristi. 

Kažkas man moja viršuje ir juokiasi, skuba pas mane. Bet man nejuokinga, o balsas drąsina mane.

- Rena, Rena! - šaukė Gabo ir purtė mane. Atsimerkiau. Jis jau buvo parnešęs mane namo ir paguldęs į lovą.

- Kas tau, Rena?

- Kritau. Nesuprantu, kodėl?

- Imk, tai ženšenis, jis padės tau.

Prarijau piliulę ir užmigau. Nuo to karto daugiau nebesikėliau. Svaigo galva, dingo mano jėgos. Kūnas tapo nebepavaldus man. Nieko nevalgiau. Gėriau tik kokoso pieną. Vakarais Gabo sekdavo man kosmines pasakas ir dainuodavo mantras. Nejaučiau jokio skausmo, tik mačiau keistą raudoną giją, kuria iš manęs tekėjo energija. Supratau, kad labai greitai paliksiu šį nuostabų, tokį mylimą, mielą kūną. Bet kur gi aš eisiu? Kur pateksiu, atgavusi laisvę?  Šito dabar aš nežinojau.

- Gabo, ar tu skaitei mirusių knygą?

- Taip. Daug kartų.

- Ar palydėsi mane?

- Aš įsitikinęs, kad tu viską žinai pati.

- Mane kankina abejonės...

Ryte Gabo išnešė mane ant kranto ir pasodino į supamą kėdę.

Mėlynas dangus, mėlyna jūra, tai Krišnos spalva! Viešpatie, aš esu apsaugota nuo užmaršties... Kur benuklysčiau, visada, pamačiusi šią spalvą, susivoksiu savyje. Praskrido keisti paukščiai.

- Gabo, atnešk sausainių, gal jie les?

- Rena, jie jau toli.

- Atnešk, aš juos palesinsiu, - paprašiau jo, ir jis nenoromis nuėjo atnešti.

- Na kur, kur tavo paukščiai? - tarė Gabo, duodamas man sausainius.

- Jie tuoj atskris ir nutūps ant tavęs, - aš juokiausi, įsivaizduodama tokį reginį. Juokėsi ir jis, kaip staiga paukščiai sugrįžo ir ėmė leistis ant Gabo. Jis makalavo rankomis, baidė juos ir metė į juos sausainius. Man buvo labai juokinga. Kvatojausi visa burna. Galop paukščiai nutūpė ir ėmė ramiai lesti prie mano kojų.

- Tu vis dar gali, Rena, vis dar gali, - tarė šypsodamasis Gabo.

- Taip. Kartais, atrodo, saulę priversčiau užsimerkti... Bet Dievas turi kitą planą mano atžvilgiu...

- O tu bandei? Bandei sau padėti?

- Daug kartų, daug, - tariau ir vėl pajutau kritimo jausmą.

Kai prabudau, išvydau nuostabų vakarą. Saulė leidosi, nudažydama dangų ryškia savo pastele. „Jėzus“- pagalvojau, tik jis gali dovanoti meilės ir nuolankumo spalvas išeinančiam.

- Gabo, jau viskas mano laikui, jis baigiasi... Taip norėčiau, kad mane palydėtų žinantis kelią.

- Apgailestauju, mieloji, viskas, ką aš galiu, tai melstis.

Jis nakvojo šalia manęs ant kranto, laikydamas mano ranką. Visą laiką girdėjau jo nuostabiu balsu dainuojamas melodijas, mantras, kurių jėgą ir grožį, dabar jaučiau ir mačiau kiekvienu savo atomu. Kai tik atsimerkdavau, matydavau eterio bangas, okeano auros pulsaciją, šviesos energijos blyksnius ir sutikdavau įdėmų Gabo žvilgsnį, pilną ramybės ir džiugesio.Sapnavau dangumi plaukiantį laivą. Jo burės buvo elektrinės spalvos, šviečiančios. Laivas nusileido į jūrą ir ėmė plaukti link mūsų.

- Rena, Rena, žiūrėk, atplaukia, atplaukia laivas! -  šaukė Gabo, bet tai buvo ne sapnas, tai jau buvo tikrovė. Tarp miego ir budrumo nebebuvo ribos... tai buvo kitas, nuostabus išmatavimas. Patekėjusi ryto saulė didingai užliejo savo spinduliais laivo bures. Laivas buvo tikras antikvarinis viduramžių grožis. Nuo jo atsiskyrė maža valtelė ir ėmė plaukti į mūsų pusę.

 Kas jie? - Gabo aiškiai nerimavo.

- Kas bebūtų, tai Dievo dovana, toks grožis, tokia didybė, tokią svarbią man ir tau minutę. - Mano širdis sunkiai plakė, bet aš laukiau valtelės, žinojau, kad ten man žadėtasis Dievo pažadas, žadėtoji žemė...

Du irklavę vyrai liko valtelėje, o moteris, vilkinti baltą sarį, ėjo pas mus. Jos veidas švytėjo ramybe, lūpose žaidė lengva šypsena. Sušukau:

- Greičiau!

Moteris pradėjo bėgti. Ji pripuolė prie manęs, paėmė mano rankas ir tarė:

- Sese, viskas bus nuostabu, aš eisiu kartu. Tiek ilgai tavęs ieškojau. Išblaškė mus pasaulis savyje...

Jos veidu riedėjo džiaugsmo ašaros. Tik dabar aš supratau, kad ji - tai aš. Mes buvome vienodos.

- Gabo, žiūrėk, tai aš, žiūrėk, kokia aš nuostabi, - sakiau jam, jausdama neapsakomą džiaugsmą.

- Sese, prisimink, mes esame seserys, prisimink kalnus, gėles, šokį.

Mano vaizduotėje iškilo daugybės mergaičių švytintys veidai, jos skynė gėles, dainavo, rinko vaistažoles. Kalnai, upė, krioklys, varpo gausmas, nuostaba...

- Nesivargink, sese, nuostabus tavo gyvenimas nenutrūksta, jis tik pakyla. Palik šį kūną, atiduok jį žemei, nesikabink už jo, eime.

Ji laikė mane už rankos ir kilo su manimi aukštyn. Labai norėjau atsigręžti ir žvilgtelti į Gabo, bet ji tuo metu tarė:

- Matai tą šviesą? Pažįsti ją?

- Taip, pažįstu, daug kartų ji mane lankė kaip žvaigždė, - tariau su džiugesiu, ir negalėjau atsistebėti tuo, ką mačiau.

- Žiūrėk į ją - tai džiaugsmas. Jauti jo spindesį savyje?

- Jaučiu. Jis - tai aš. Virpesys persmelkia mane ir neša...

- Eik į jį, eik į priekį ir į viršų, tik į viršų.

- Einu, tai nuostabu, čia tiek šviesos...

- Ženk šia gija, ir tu būsi laisva nuo šių pasaulių.

- O tu? Kaipgi tu? Kodėl lieki čia, jei gali eiti ten?

- Aš ir taip laisva, sese, todėl ir atėjau pas tave. Sudiev.

- Sudiev, - tariau ir drąsiai žengiau į Jį.

Gabo stovėjo sustingęs ir žiūrėjo į klūpančią prieš Reną moterį, laikančią jos rankas ir kartojančią mantrą. Moteris nutilo. Renos akys buvo užmerktos, kvėpavimas sustojęs, kaip ir lūpose sustingusi šypsena. Moteris atsistojo, žvilgtelėjo į Gabo. Jo siela sudrebėjo, nes ji buvo visiškai tapati Renai. 

- Jūs jos vyras? Geriau būtų kūną čia ir sudeginti. Jūs galite tai padaryti?

- Taip. Bet argi galima tai daryti iš karto?

-  Šiuo atveju taip. Jos čia nebėra, ji buvo išgryninus save, todėl taip greitai ir lengvai išėjo ir jau nebegrįš. Gal jums reikia pagalbos?

- Taip, man reikia pagalbos, - tarė Gabo ir susmuko.

Ilgalaikis budėjimas prie savo sielos draugės susilpnino jo kūno funkcijas. Jam reikėjo poilsio. Moteris pamojo vyriškiams, kurie tuoj pat atskubėjo į pagalbą.

Jis atsigavo nuo girdimo triukšmo. Atsimerkęs pamatė didžiulių rąstų statinį, ant jo gėlėse, palmių lapuose, gulėjo Renos kūnas. Čia buvo daugiau žmonių iš laivo. Visi jie kažką darė. Moteris priėjo prie jo.

- Jums jau geriau? Mes laukėme, kol jus atsigausite. Kaip matote, viskas paruošta. Kai tik galėsite, uždekite ugnį.  Ši garbė - jūsų.

Gabo buvo susikaupęs. Jis mąstė, kaip niekada, skaudžiai. Jis suvokė, kad dabar gailisi tik savęs, kad tai, kas čia vyksta, yra jam dar nežinoma tikrovė. Jis išsimaudė šilto okeano bangose, apsirengė naujus baltus marškinius ir paėmė deglą.

- Sėkmės tau, Rena, tegu pildosi Dievo valia.

Ugnis akimirksniu pagavo visą jai skirtą auką. Liepsnos šoko džiaugsmo šokį, Gabo užsimerkė.

Vakaras. Tik jos jau nebuvo šalia jo. Gabo vis dar žiūrėjo į pelenų krūvą.

- Vėjas išnešios juos, ir neliks nei dukelės, - tarė moteris.- O jums ar vis dar reikia pagalbos?

- Taip, man reikia jūsų pagalbos. Leiskite keliauti su jumis.

Moteris kurį laiką žiūrėjo į jį ir linktelėjusi galvą tyliai tarė:

- Taip, jei norite pabūkite su mumis. Laive daug tokių, kaip jūs. O dabar ruoškitės, nes turime tuoj pat išplaukti.

Okeanas nepaskandino Gabo skausmo. Jo krūtinėje daužėsi sužeista širdis. Laive jis sutiko daug įdomių, stulbinančių vyrų ir moterų. Tai buvo plaukiantis laisvų žmonių namas. Bet Gabo buvo nekalbus, o ir prie jo niekas nėjo. Susitikdamas akimis su kai kuriais į jį pažvelgusiais, Gabo jausdavo meilę, susidomėjimą. Čia niekas jam neišreiškė užuojautos, niekas nekalbėjo apie tai, kas įvyko. Gabo vis dar nesėkmingai bandė atsikratyti skausmo. O dar labiau jo sielą draskė moteris, kuri buvo taip panaši į Reną. Gyvas prisiminimas.

- Kas jūs? - paklausė, sutikęs ją ryte, Gabo.

- Žinau, kas jus domina, - ji atsakė lengvai su šypsena, - aš - Virga. Sėskitės šalia, aš išsklaidysiu jūsų nežinojimą. Rena - mano sesuo. Mūsų, tokių panašių, yra daug, tik Dievas žino, kiek.

Nepasakosiu jums visko, nes tai beprasmiškos žinios. Pasakysiu tik tai, kad mus pagimdė viena motina be vyro pagalbos. Tai metodas, kuriuo naudojasi daugelio materialių planetų gyventojai. Jūs apie tai girdėjote?

- Taip, aš žinau, kad tai įmanoma, esu skaitęs. Vyrai buvo sukurti ne daugintis, deja...

- Todėl mes tokios identiškos. Aš esu jauniausia iš jų ir paskutinė. Visas seses palydėjau pas mūsų dangiškąjį Tėvą, kad daugiau čia negrįžtų.

- O gal jos norėtų...

- Ne, Gabo, jos per daug tobulos šiam pasauliui, jos nenori čia grįžti, yra daugybė kitų užsiėmimų, darbų, gyvenimų. Renos šauksmą išgirdau dar prieš savaitę. Iki tol žinojau, kad ji gyva ir blaškosi, ieškodama savo misijos šiame pasaulyje, kad galėtų jį palikti.

- Jūsų panašumas vis dar mane trikdo.

- Atleiskite, Gabo, bet jūs turėtumėte matyti sielų skirtumus.

- Matau, dabar jau aiškiai matau, skiriasi virpesiai.

- O kur jūs žadate išlipti?

- Ne. Neišvykite manęs. Manau aš irgi radau savo misiją.

- Tikrai? O gal pagaliau prisiminėte? O kodėl jūs sutrumpinote savo vardą? Seniau vadinotės Gabrieliu.

Gabo lyg prabudo. Du, trys gyvenimai akimirksniu praskriejo jo atmintyje. Gabrielis. Taip jį šaukdavo mokytojas.

- Kas tai? Virga, kas tai? Mano „aš“ tirpsta...

- Tirpsta? Ir lieka tik meilė, mano brangus drauge, tik meilė, kurioje nuskęsta viskas...

Burlaivis tolo. Žvaigždės rinkosi danguje, kviesdamos mėnulį dar vienam pergalės šokiui. Amžina sielų kelionė tęsiasi, amžinas ratas sukasi, amžina meilė gelbsti žmones, pasaulį ir dangų... Visi keliai atviri mylinčiam žmogui. Jo pergalė - jo širdyje.

Gabo plaukė amžinu meilės laivu per amžiną materijos okeaną į tamsią ramią naktį, bet jis jau nebematė tamsos.  Švytinčių žmonių draugijoje jis tapo pakylėtas šviesoje. Tiek laiko sugaišęs šiame pasaulyje, išbandęs tai, ką galėjo pasaulis pasiūlyti, jis surado duris, pro kurias galės įžengti į tikrąjį gyvenimą. Jis ištaisė savo paskutinę klaidą. Jo laukė kiti, nuostabūs pasauliai, būviai, kitas pažinimas, kita sąmonė.



Man patinka

© Irena Barvydė - asmeninė svetainė
Draugai: nostalgija.lt, autoportalas.lt