Gyvenimo gėlė

Poezija, novelės

Kai užmerki akis ir pamatai juodą uždangą,
Nereikia skubėti užmigti.
Reikia palaukti, nurimti, pajausti ir panorėti regėti.
Tada Uždanga keičia spalvas, kol galop ji pakyla ir ...
Pamatai elektrinę tylą.
Joje sklando žodžiai gyvi,
Mintys spiečiais spalvotais rymoja.
Ir tu supranti, kad gyveni,
O nežinai,
Ką gyvenimas tau dovanoja.
Pratarmė
Prabudusiems dvasia, jausmais ir mintimis atsiveria durys į savo asmenybės erdvę. Tada žodis tampa jausmu ir vaizdu, tada žodis yra vertybė ir jėga, galinti pakelti žmogų, kai jis suklumpa; parodyti kelią, kai paklysta, ir atidaryti duris į gyvenimo poeziją, kuri ir yra tiesa.
Yra daugybė būsenų, jausmų, kurių neįmanoma išreikšti proza. Tik banguojančioje ritmu poezijoje šios būsenos išliejamos, apsakomos, perduodamos.
Skaitant, taip pat, kaip ir rašant, įmanoma išvysti vaizdus. Ir ne tik vaizduotėje. Bet ir tikrovę pamatyti kitokią, kitomis spalvomis.Poezija - tai subtilus sielų bendravimas, todėl eilės turėtų įkvėpti drąsai, tyrumui, meilei, apmąstymams ir padėti gyventi.
Knyga skirta tiems, kuriems ankšta įprastose pasaulio ribose, kuriuos traukia amžinybė ir begalybė.Čia ras save tie, kurie matematiškai tiksliai pažįsta minčių, sapnų ir jausmų formules. Knygoje aprašyti subtilūs išgyvenimai, sapnai ir tikros istorijos, koncentruotos ritme, eilėse, kurias skaitant įmanoma patirti įvairias būsenas.

ISBM kodas: 978-609-408-276-4
Brūkšninis kodas: 9786094082764

 

Meilė

Mano meilė stovi šalia ir laukia,
O aš ilgiuosi jos ir nematau, kad ji šalia.
Mano meilė remia mane ir šaukia,
O aš klumpu ir negirdžiu jos šauksmo.
Mano meilė žvelgia man į akis ir klausia,
O aš žiūriu į ją ir netikiu,
Nes mano širdis snaudžia.
Mano meilė kantri. Ji laukia,
Ir aš stengiuosi prabusti,
Bet iliuzijos voras tinklus vėl išaudžia.
Mano meilė manęs nepalieka,
ji glaudžias,
Kai neviltis mano širdį suspaudžia...
Mano meilė - karys, ji šviesos kardu
Tamsą pasaulyje mano suskaldo!
Ir aš pamatau, pajuntu, kad vėl gyvenu!

Tyla

Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis, skrisdamas pro šalį, manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai -
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo?
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės,
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai.
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš, tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.

Meilė

Jeigu meilė būtų tiktai jausmas,
Šis pasaulis jau seniai išnyktų.
Niekas net neprisimintų,
Kad žmogus žmogaus taip išsiilgtų,
Kad per visą savo amžių veržtųsi,
Kovotų ir statytų tiktai tam,
Kad drąsiai į akis pažvelgtų mylimam.
Jeigu meilė būtų tiktai jausmas,
Pasibaigus jam, prasmės neliktų,
Šalto proto ašaros riedėtų,
Paskutinę viltį paskandintų.

Odė .... mirčiai

Daugelis bijo tavęs, daugelis laukia,
Šaukiasi, keikia.
O tu ateini, kada nori.
Ir tada, kai tavęs visai nereikia.
Atneši sielvartą, skausmą ir neviltį,
Bet ne visiems tu esi tokia žeidžianti.
Jau yra tie, kuriems tu tik įrankis
Kelionei Visatos laukais.
Jau yra tie, kuriems tu tik nuotykis,
Žengiant amžinybės takais.
Aš sukuriu sau naują gyvenimą ir vardą.
Nuo šiol visur matau veiksmą dabarties.
Nauja tešviečia saulė, nauja tegimsta meilė,
Tetrykšta džiaugsmo upė iš manos širdies.

Nusivylimai
Kai vakare užmiegi, ryte prabundi.
Kai tenka pasilinksmint, ateina laikas - pravirksti...
Kai gyveni teisingai - vieną sykį suklysti.
Kai draugą sutinki - nusivili.
Kai tik galvoji, kad radai - pameti.
Kai tik galvoji, kad turi - netenki.
Kai tik gyvenimą suderini - miršti.
Kai mirt susiruoši - vėl gyveni.

 



Man patinka

© Irena Barvydė - asmeninė svetainė
Draugai: nostalgija.lt, autoportalas.lt